Kai kalnus tyrinėjom

Laba diena visiems! Pirmiausia sveikinu visus su 25 –tomis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis. Linkiu visiems išlikti vieningiems ir visada mylėti savo šalį, kad ir kokiame pasaulio krašte bebūtumėte. Na, o aš noriu jums papasakoti paskutinįjį savo žygį į kalnus.

Kaip nuvažiuoti į Mėlynuosius kalnus?

Kažkada jau rašiau, jog lankėmės mėlynuosiuose kalnuose, tačiau jų plotas toks didelis, kad jų tyrinėjimui prireiktų ne vieno mėnesio ar metų. Todėl ir vėl keliavome ten šiek tiek „paexplorinti“. Kažkodėl lietuviškas oficialūs kalnų vertimas yra „žydrieji kalnai“, o ne mėlynieji.. tad jei ieškosite daugiau informacijos apie juos, domėkitės šiuo pavadinimu. Kalnuose vyrauja tropiniai miškai, teka upės, galima pasigrožėti didingais kanjonais ir kriokliais. Gyvūnija, taip pat klesti. Juk čia Australija… gyvūnai yra visur. Vaizdai tikrai didingi ir verti dėmesio.

IMG_0384
Artimiausias taškas, į kurį galima nuvažiuoti paprasčiausiai viešuoju transportu, yra nutolęs apie 80 km nuo Sidnėjaus. Patogiausia važiuoti iš Sidnėjaus centrinės traukinių stoties. Tereikia susirasti 7 platformą ir įsėsti į “Blue Mountains Line”. Stotelė, kurioje reikėtų išlipti vadinasi “Wentworth Falls Station” . Tad sekmadienio rytą, Greta ir aš ilgai nesiruošę, įsimetėme į kuprines šiek tiek maisto, kad nemirti iš bado, ir patraukėme link traukinių stoties. Iš ten mėlynuosius (žydruosius) kalnus pasiekti nesunku. Porą valandų kelio ir tu jau tarp eukaliptais apaugusių kalnų kalnelių.
IMG_0474

Įspūdingi kriokliai ir gamta

Kadangi įsigijau naują fotoaparatą, tokie vaizdai man buvo puiki praktika. Fotografavau beveik viską. Nuo mažų grybų ar lapelių, iki didingų krioklių.

IMG_0321

IMG_0442

IMG_0526

Kalnų teritorija yra puikiai pritaikyta turistiniams tikslams. Yra saugios apžvalgos aikštelės, sudaryti maršrutai ir žemėlapiai, pagal sunkumo lygius, kuriuos gali apsirinkti savo kelionei po kalnus. Yra įvairių trasų, pritaikytų šeimoms su vaikai, mažais miškų takeliais, yra ir tokių, kurias įveikti reikia tvirto fizinio pasiruošimo ir drąsos, nes keliukai (jeigu juos iš vis taip galima pavadinti) yra įrengti kalnų viršūnėse. Mes su Greta pasirinkome vidutinio sunkumo trasą, nes žinojome, jog gali užklupti audra. Tikrai ne dėl to, jog esame silpni ir nepajėgus.. taip.. tikrai ne dėl to.. Taigi, pradėjome savo žygį. Vaizdai, kuriuos pamatėme atmintyje išliks dar ilgai. Neapsakoma didybė ir gamtos grožis. Tokioje vietoje supranti, kokia mūsų žemės planeta yra skirtinga ir pulsuojanti gyvybe. Tokios vietos man yra, kaip skaniausias vaisius, kaip pavasaris miegančiam augalui, kaip nušvytimas budistui, kaip stiklinė šalto vandens ištroškusiam. Tikrai mieliau rinkčiausi tokias keliones į gamtą labiau, negu gulėjimą prie baseino prabangiame viešbutyje. Tiesą sakant ir renkuosi. Nors ir pavargsti, grįžti namo murzinas, bet su švariom mintim ir didelėm akim.

IMG_0417
IMG_0614

Tiesą sakant pirmą kartą gyvenime maudžiausi po tikru natūraliu kriokliu! Natūralus masažas. Vanduo ne iš šilčiausių, bet tikra atgaiva kūnui.

IMG_0537

Tokios vietos čia yra mėgstamos jaunų žmonių, sutikome nemažai europiečių. Krioklių papėdėje pasidarėme pikniką, papietavome, pasimaudėme, kitaip tariant trumpam buvome atsidūrę tikrame rojuje. Tikrai vaikystėje, kai išgirsdavau žodį „rojus“ jį įsivaizduodavau labai panašiai. Niekad nemaniau, kad jame atsidursiu taip anksti, dar net nemiręs!

IMG_0590

IMG_0530

Užklupo lietus

Žinoma po puikios dienos turi atsitikti kažkas priešingo. Tad buvome užklupti smarkios audros, o kalnuose ta audra ne šiaip sau audra, bet ir su ledukais, žaibais prie pat nosies, ir didžiuliu kiekiu vandens. Atrodė, jog visas krioklių vanduo, kurį matėme tekant nuo kalnų, dabar tekėjo iš dangaus ant mūsų. Tačiau nuotaikos nesusigadinom, buvo net visai smagu bėgti nuo lietaus ir žinoti, jog niekur nepabėgsi. Bėgi tiesiog iš instinkto. Kažkur, bet kur, nesvarbu. Išbėgus iš miško sulaukėme ir šiek tiek sėkmės. Sustojo mašina, kurioje esantys malonūs žmonės pasisiūlė pavežti. Žinoma, sutikome. Šiek tiek pasišnekėję ir susiradę naujų draugų netrukus pasiekėme traukinių stotį, iš kurios grįžome į ne ką mažiau didingą Sidnėjų. Tik čia vietoj normalių medžių, betoniniai medžiai. Štai tokia mano savaitgalio istorija. Jeigu patiko, sekite mano tolimesnius įrašus.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *