Blog

Keturioliktas amžius Europoje laikomas Renesanso pradžia, pabrėžtinai auksinis kultūros vystymosi laikas.
Septynioliktame amžiuje europiečiai išsilaipino Australijos pakrantėje ir nuo tada šalies vystymasis pakrypo visai kita, spartesne vaga.

Jei teko peržvelgti mano laiškų “evoliuciją” turbūt matosi, kad gyvenimo kokybė vis kilo o optimizmas taip pat neatsiliko. Chronolgiškai šis didžiulis mano nuotykis skamba maždaug taip: 2016 metų kovo 22 dieną išsilaipinau Sidnėjaus oro uoste, o dabar, praėjus kiek daugiau nei devyniems mėnesiams, gyvenu auksinį laikotarpį. Gal ne taip kultūriškai kaip europa keturioliktajam amžiuj (kol kas daug muziejų ir koncertų dar neteko aplankyti), bet tikrai įspūdingai ir turiningai.
Sveikindama jus su naujaisiais metais, kurie jau beveik savaitę stuksena mums į pašonę, primindami naujus tikslus ir svajones, sėdžiu savo kiemo sode kepinant +25 laipsnių karščiui ir ramiai sirpstant figoms ant gretimo medžio.

Įspūdžių ir neįprastų nutikimų čia gausu už kiekvieno kampo. Kad ir dėl figmedžio! Prieš mėnesį nusprendėm būti savanaudiškais ir apdengti medį nuo paukščių. Operacija “tinklelis” užtruko pusvalandį, bet nebuvo tokia lengva kaip galėtų nuskambėti. Dar tos pačios savaitės viduryje teko kviesti NSW Gyvūnų Apsaugos tarnybą, kad išgelbėtų į tinklą įsisupusį Fox Bat, kas lietuviškai būtų skraidančioji lapė (neišsigąskit – tai tik įmantrus pavadinimas “ryžam” šikšnosparniui).

Palinkėti noriu labai paprasto dalyko: Jei ryte atsikėlus norisi matyti Mianmaro šventyklas ar Tailando saulėlydžius – linkiu ten nuvykti. Jei iki pilnos laimės trūksta tik gerų draugų pašonėje – sutvirtinti turimus ir užmegzti naujus ryšius. Jei širdis kužda, kad gyvenime trūksta spalvų – leistis ieškoti išbandymų. Jei įkyrėjo kaimynai, lietus, darbas ar partneris – nebijoti imtis pokyčių.
Taigi pirmiausia linkiu užduoti sau klausimus, leisti atsakymui ar sprendimui pačiam ateiti o tada tik DRĄSOS!

Pati praeitais metais kartu su konkrečiais tikslais išsikėliau sau du devizus, kurie tada buvo keli sakiniai mano užrašų knygelėje ir kartu frazės lydinti mane kiekviename žingsnyje. Vienas iš devizų buvo “What woud you do if you were not afraid?” kas man asmeniškai reiškė savęs stebėjimą, ypač ties kliūtimis (kurios galiausiai pasirodo yra tik mūsų baimės). Tai galioja visur – išdrįsti paklausti žmonių kelio, išdrįsti paskambinti potencialiam darbdaviui, išdrįsti prisiimti atsakomybę, išdrįsti sakyti tiesą ir būti atviram.
Kitas kalusimas skambėjo taip: “Ar tavo gyvenimas tave jaudina?”, turbūt šis išplaukia iš pirmojo, nes kai turi stiprybės peržengti kažkada stovėjusias ir laikiusias sienas atrandi kita pasaulį. Taip taip. Kitą žemyną, kitą miestą, kitas kultūras, kitas reiligijas, kitas nuomones, kitokį maistą, kitokias kainas, kitokią kasdienybę ir KITOKĮ PASAULĮ.
Kaip sako, pasaulį matome ne tokį koks jis yra, o tokį kokie esame. Jei asmenybė linkusi skųstis, visuomet ras naujų priežasčių savo įpročiui patenkinti. Jei asmenybė linkusi laimei – iškas trupinėlį laimės ir iš kibiro juodžemio (ar raudono Australijos smėlio, čia jau kaip kur:)

Taigi su trumpu naujametiniu pasveikinimu noriu paminėti tai, kad didžiausias mano praeitų metų pasiekimas buvo pasiryžti pažvelgti baimėms į akis, patirti absoliutų nepastovumą, būti nesuprastai, kartais nelaimingai, vienišai ir ieškančiai. Visa tai tilpo į vieną žodį AUSTRALIJA. Už visų šių epitetų įveikus tą neigiamą žodžio pusę slėpėsi didžiausi gyvenimo / asmenybės atradimai. Netikėta drąsa, besislepiantis kūrybiškumas, tvirtų santykių su šeima ir draugais atradimas ir pats saldžiausias augimo jausmas 🙂
Tai buvo mano sėkmės receptas. Tikiu, kad ne vien mano. Bet tikiu ir tuo, kad patirčių yra įvairiausių. Tiesiog manau, kad tai ka patyriau ir kas dar laukia yra sunkiausias ir geriausias išgyvenimas.

Kad Australijos žemė neatrodytų tokia stebuklinga, pažadu laiškų ciklą, kuris jau atskleis kiek gilesnį mano suvokimą apie Australijos visuomenę, apie iššūkius su kuriais tenka susidurti, apie “emocinę evoliuciją” kuri neapleidžia turbūt nei vieno atvykėlio.

O desertui galiu pasakyti, kad man tai tikrai tikrai labiausiai jaudinantis laikas, kai nuoširdžiai dirbant galima susitaupyti pinigų kelionėms (kol kas dar tik trumpoms), po darbo nuvykti į paplūdimį išsimaudyti, aplankyti devynias galybes skirtingų tautų restoranų, pasižiūrėti kiną po žvaigždėmis, valgyti šaltibarščius per Kalėdas sėdint paplūdimyje ir gyventi mieste, kuriame nuolat kuriami filmai! 🙂