Blog

Home / Be kategorijos  / Karolinos blogas. Septintas laiškas

Labas!

Tiems kam rūpi kaip man sekasi, galiu trumpai pasakyti – vis geriau ir geriau!

Tiems kam TIKRAI rūpi galiu papasakoti detaliau 🙂

Paskutinį kartą rašiau prieš kiek daugiau nei dešimt dienų. Laikas bėga labai greitai, bet darbų per tą laiką nudirbu triskart daugiau nei gimtojoje žemėje. Senąjame darbe kaip esu minėjusi pasikeitė menedžeris, kad pritrauktume daugiau klientų. Tai lyg ir sekasi, pritraukiame vis daugiau pagyvenusių vyrų ir vyrų porelių. Nes ir menedžeris toks 🙂 Turime naują padavėją iš Malaizijos, tai „krūvį“ dalinamės kartu. Kol kas gaunu pakankamai daug darbo valandų, žiūrėsim kaip bus toliau. Dirbu Kings Crosse, tai toks rajonas kuriame visos meilės ir asmenybės kryptys yra paplitusios ir toleruojamos. Ir vos tik pamatau TIKRAI GERAI atrodančių vyrų iškart pasirodo ir jų draugeliai.

Baigiu prie to priprasti, jau beveik niekas nebestebina.

Teko girdėti, kad tai europietiškiausia vieta, nes ten toks linksmybių rajonas, tad daug įsišėlusio jaunimo ir barai dirba ilgokai. Kituose rajonuose žyyymiai ramiau.

Naujajame darbe, kuris yra rajone The Rocks, prie pat Harbour Bridge ir Operos, kur visuomet pilna turistų, jau baigiu apsiprasti. Iš pradžių restorano užimtumas, aptarnavimo standartai, meniu variacijos ir visa kita atrodė košmariškai sunku. Dabar jau lengviau, ir klaidų beveik nebedarau. Po apmokymų teko laikyti tokį „testą“, surinkau daug procentų, net nustebinau menedžerę. Cha! Kadangi darbas oficialus, tai galiu dirbti tik 20h/sav ir būtinai noriu paminėti, kad savaitgaliais valandinis atlyginimas yra gerokai didesnis nei darbo dienomis. Užimtumas irgi. Kadangi restoranas veikia jau daugiau nei 40 metų, būna super kai ateina žmonių kurie sako aš iš Armėnijos, čia buvau prieš 30 metų; aš iš Kanados, buvau čia prieš 20 metų. Vau. Dėl to ir aptarnavimo standartai turi būti atitinkami. Beje pietums turim galimybę užsisakyti ko tik norim iš meniu, ir tai yra laaabai skanu. Aišku mano mitybos rėžimas nuo to gerokai kenčia. O štai nuo kitos savaitės mums koledže prasideda atostogos, kas reiškia neribotą darbo valandų skaičių. Būsiu darbšti (ir turtinga) bitutė 🙂

DIDŽIAUSIA NAUJIENA! Persikrausčiau į naujus namus! Ir juos jau tikrai galiu vadinti SAVO namais (nors ir esu čia dar tik kelias dienas)! Gyvenu Arncliffe rajone, iki oro uosto pėsčiomis 10 min. Rajonas kaip suprantu toks labiau pramonins. Bet triukšmo namuose nesigirdi, nors gyvenam šalia greitkelio. Dieną tenka matyti lėktuvus kylančius ir besileidžiančius virš namų stogų, o vakarais, kaip šiandien – žvaigždėtą dangų.

Ach… manau kad mano AUSTRALIŠKA SVAJONĖ jau pradėjo pildytis.

Gyvenu taip vadinamame „granny flat“, tai yra šalia nuosavo namo stovintis mažesnis namukas. Trys miegamijei, svetainė. Turiu savo nuosavą tik man priklausantį asmeninį personalinį kambarį (jau darosi aišku, kad privatumas ir ramybė tapo prioritetu?). Ir didžiulę naują lovą su nauju čiužiniu naujomis pagalvėmis. Ir senovinį stalą prie kurio labai gera sėdėti ir rašyti laiškus (virtualius ir popierinius). Nuomos kaina 200$/week. Kiek daugiau nei planavau, bet.. užsidirbsiu aš tų pinigų. Kartu name gyvena pakistanietis dizaineris, mergina iš Kenijos (sutrumpintai turbūt būtų maneKenė) ir kita mergina kurios dar neteko matyti. Jos abi mokosi kažkur tolėliau tad namie nelabai būna, bet ir nelabai po savęs susitvarko. Beje, gyvenu jau toliau nuo miesto centro, bet susisiekimas puikus ir dvi skirtingos traukinių linijos mane veža tiesiai į vieną ir tiesiai į kitą darbą. Tad pati kelionė pailgėjo gal tik 10-15min.

Būsto paieškų vaisius kaip matot saldus, bet kaip aš čia atsiradau yra veiksmo filmo verta istorija.

Skaitykit įdėmiai ir atsiminkit, kad drąsą visada reikia turėti su savimi. Taigi, būsto paieškai pasitelkiau populiariausią portalą gumtree.com.au. Jį įsijungus iš karto apima neviltis dėl praeities nuoskaudų (tik nesupraskit labai rimtai ir tiesiogiai) nes jame teko ieškoti ir pirmojo būsto ir pirmojo darbo, o tada buvo tikrai sunkios dienelės. Paskui pasitelkiau FB grupes. Paieškos užtrunka tikrai labai ilgai, kadangi kiekvieną skelbimą reikia patikrinti mapsuose kur tai yra (bet juk taip ir susipažįstama su miestu, ar ne?), analizuoti kainą, nes čia pasitaiko nežmoniškų salygų su daugybe gyventojų viename bute ir panašiai. Taigi, šeštadienio vakarui susiorganizavau vieną apžiūrą, būtent čia, kur dabar ir gyvenu. Atvykau jau sutemus, ėjau lėtai, dairiausi, bandžiau suprast geras rajonas ar ne, verta ar ne, patinka ar ne. Bandžiau ieškot “ženklo” kad tinka, tai priėmiau tas tiesiogines traukinių linijas ir tai, kad savininkės brother-in-law buvo lietuvis kaip ženklą ir po kelių valandų paskambinau sakau tinka imu. Tada ji man sako, primenybė eilės tvarka, turim sulaukti pirmosios būstą apžiūrėjusios merginos atsakymo. Toks konkursas, kaip ir visur. Kartais varo iš proto ta “konkurencija”.

Kitą dieną popiet paaiškėjo kad kambarys atitenka man. Valio (jūs gavlotumėt), o velnias kas dabar laukia (aš galvoju).

Žinojau kad pirmojo būsto savininkė neatiduos mano užstato (500$) nes ji tokia jau yra. Tad sukau galvą kaip čia padarius, ar galiu sau leisti prarasti tuos pinigus. Elgiausi taip, kad patirti nuostoliai būtų kuo mažesni, atėjus laikui susimokėti už nuomą (kas yra truputį mažiau nei minėtas bondas) paskambinau sakau išsikraustau ryt. Kadangi pagal sutartį (kuri mano akimis išvis yra siaubinga, negaliojanti ir neadekvati) nepranešiau prieš dvi savaites, ji pasilieka užstatą ir dar reikalauja mokesčio už dvi savaites IR neva esu įsipareigojusi surasti vietoj saves žmogų, o jei netyčia būsių kažką sugadinusi namie tai norės dar daugiau pinigų (tai negi primas išsikraustęs turi padengti visų padarytą žalą?). Ir šiaip ji pasiuto. Jau supratau kad kuo daugiau kalbėsim tuo blogesnė mano situacija darysis, sakiau kad ok pervesiu pinigus vakare po darbo. O iš tiesų tą pusdienį pasilikau savo daiktams išgabenti, kad bent tą laiką ji rami pabūtų. Taip pat dar galiu pridurti kad ji pradėjo man grasinti kad jei nepervesiu pinigų ji susisieks su Imigracijos Departamentu (nieko jie man negali padaryti, nes jiems svarbus tik neviršytas darbo valandų skaičius ir paskaitų lankomumas), kad ji žino kur aš mokausi (nežino) ir kur dirbu (nežino) ir kad aš neteksiu vizos ir kad turėsiu daug problem ir panašiai. Pripažįstu pirmas dešimt minučių tikrai galvojau kad baigėsi mano laimingos dienos. Teko greit sumesti kam čia galiu paskambint dėl esamos situacijos, tai man visas mano teises puikiai nupasakojo šaunuolė lietuvaitė, o kai parašiau savo dėstytojui jis nieko nelaukęs sako duok man jos numerį, tuoj mes ją gražinsim į realybę, nes yra net kelios organizacijos kurios gina žmones tokiais atbejais. Negali tiesiog imt ir grasint. Čia ne Lietuva. Nors ir viena čia atvažiavau, esu dėkinga, kad turiu žmonių kurie man padeda. AČIŪ.

Taigi, lietuvaitei perėmus komunikaciją su panele ragana, aš per 20min susimečiau daiktus į lagaminus ir išriedėjau traukinio link. Pirmas dalykas, buvo labai sunku tempti lagaminus (ir teko daryti du reisus), visi draugai tuo metu dirbo, tad neturėjau ko paprašyt pagalbos. Antras dalykas, stotyje neveikė liftas, teko dar ir laiptais viska nešti (su pagalba, žinoma). Trečias dalykas, kai „dariau antrą reisą“ pasiimti daiktų, vis dar sulaukdavau balso pranešimų kad savininkė jau namuose laukia manęs ir panašiai (čia jos blefas) ir aš vis skambinu kambariokam ar ji ne bute ar saugu ateit man daiktų, nes gi nepagautas už rankos – ne vagis (pabėgelis, mano atveju)! Sakau, veiksmo filmas!

Ketvirtas dalykas, jau pakeliui į naujus namus žinojau, kad galiu palikti daiktus, bet dar nežinojau, kur nakvosiu, nes mano kambarys dar nebuvo atsilaisvinęs.

Juokingas jausmas, juokinga buvo ir kai kroviausi daiktus, juokinga kai nežinojau ar bus kur nakvoti naktį, juokinga nes vienintelis užtikrintas dalykas kad 6pm turiu būti darbe, juokinga visa situacija – Karolaina BĖGA iš namų 🙂

Malonioji šeimininkė priėmė mane nakčiai ant sofos, kur po tokios dienos miegaas buvo saldesnis ir kietesnis nei įprastai. Kitą dieną po darbų apie dešimtą vakaro vykau pasiimti savo palikto maisto ir kelių daiktų. Ir buvo taaaip sunku viską nešti. Pro šalį važiavęs taksistas net sustojo mane pavėžėti (paaiškėjo kad esam kaimynai ir jis gyvena priešais). Namo parėjau gerokai po vidurnakčio. Fiziškai sunku buvo ir kamabrį persistatyti (aš taip visad bandau prisijaukinti namus), spintą išjudinau tik po kokių 10 min. Bet dabar jau kambarys “prijaukintas”, liko kitos namo erdvės. Po viso šio maratono šįryt kėliausi į mokslus, kur sėkmingai pristačiau savo antrąjį atsiskaitomą darbą.

IŠVADA tik viena – tik sunkiausiose (fiziškai, emociškai ir visaip kitaip) supranti koks stiprus esi. Kaip jau esu sakiusi, pamačiau savyje slypinčią neišsiamiamą stiprybę ir problem solving skillsus. Ir dabar šypsausi plačiau nei kada nors ir jaučiuosi stipresnė nei anksčiau! Ir esu dėkinga žmonėms aplink mane, gyvenimui už iššūkius ir jums, kad skaitot ir, tikiuosi, šypsotės.

 “Challenge yourself with something you know you could never do, and what you’ll find is that you can overcome anything”

Apkabinimai!

 

2 Comments
  • Alina

    Nenustoju tavimi žavėtis,žmoguti! Šaunuolė! Skaitau ir galvoju: ,,Ar aš taip sugebėčiau?..” Manau,tik atsidūrusi tokioj situacijoj kaip tau teko,tegalėčiau sužinot atsakymą. Laikykis,atkaklioji Karolina 😉

    June 21, 2016 at 9:41 pm Reply
  • Alina

    Nenustoju tavimi žavėtis,žmoguti! Šaunuolė! Skaitau ir galvoju: ,,Ar aš taip sugebėčiau?..” Manau,tik atsidūrusi tokioj situacijoj kaip tau teko,tegalėčiau sužinot atsakymą. Laikykis,atkaklioji Karolina 😉

    June 21, 2016 at 9:41 pm Reply
Post a Reply to Alina Cancel Reply

SEKITE NAUJIENAS IR SUŽINOKITE PIRMI APIE:

 

ARBA PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ

Sužinok pirmas!