Kengūros kengūros kengūros
Praėjusį savaitgalį išnaudojome visu 100%. Šeštadienį aplankėme Sidnėjaus jūrų muziejų, o sekmadienį susiplanavome kelionę iki artimiausių kengūrų parko.
Kaip gi be kengūrų?
Australija yra labai gerai žinoma dėl savo įspūdingos gyvūnijos, o daugeliui ištarus žodį Australija, galvoje atsiranda kengūros vaizdas. Visiem jau seniai žinoma, jog kengūra tai šios šalies simbolis ir didžiausia šio krašto žvaigždė. Aš ir mano mergina Greta, šioje rojaus žemėje esame jau daugiau nei 2 mėnesius, bet pagalvojome, jog matėme kengūras tik vieną kartą. O tas vienas kartas buvo prieblandoje, 5 metrų atstumu. Visi šie pamąstymai privertė mus nusistatyti sekmadienio žadintuvą 7 valandai ryto ir vykti ieškoti kengūrų.
Išvykome į paieškas
Internetas – didžiausias pagalbininkas. Jo dėka nesunkiai susižinojome, kur yra didžiausia tikimybė aptikti šiuos nepaprastus besiboksuojančius ir strakaliojančius gyvūnus. Artimiausia vieta buvo Morisset parkas, nutolęs apie 100 km nuo Sidnėjaus, nors teoriškai, man atrodo, ten vis dar Sidnėjus. Labai patogus dalykas yra tas, jog čia tokius atstumus gali įveikti visiškai nesunkiai, tiesiog su viešuoju transportu. Kadangi buvo sekmadienis, kelionė į abi puses traukiniu mums kainavo tik 2,50 $. Žemiau galite pamatyti, kaip atrodė traukinio vidus ir Albertas (lietuvis hipis).
Kengūrų parkas/ drąsiausios kengūros pasaulyje
Po kelėtos valandų ant bėgių, ėjimo mišku ir galvosūkių kuria kryptim eiti, priėjome pagarsėjusį ir taip ilgai lauktą parką. Kengūrų ten tikrai buvo. Ir daug. Lūkesčiai buvo patenkinti. Kengūros buvo visiškai nebaikščios, draugiškos ir pačios ėjo prie žmonių prašyti maisto. Noriai bendravo, leidosi glostomos, galima šerti, praktiškai galėjai daryti su jomis bet ką. Matėsi, jog lankytojų čia daug, todėl žmonės joms ne naujiena. Manau į žmones jos žiūrėjo, kaip vaikai į kalėdų senelį, tik su maišu maisto, o ne dovanų. Gaila daugelis žmonių nežino, o gal nepagalvoja, jog kengūroms sausainiai, batonai ir panašus konservantinis pašaras yra netinkamas. Kengūros gamtos gyvūnai, todėl maistas taip pat turi būti iš gamtos. Peace! Buvo ir šioks toks prižiūrėtojas, nors kengūros ten laksto atviroje gamtoje, tačiau žmogus palaiko tvarką, supažindina su apylinkėmis, saugumu, papasakoja įdomių istorijų, parodo kaip šerti. Turėjome kelis maišus morkų, todėl mažosios boksininkės neliko alkanos.
Buvo tikras kengūrų rojus. Didelės, mažos, su vaikais sterblėse, drąsios, o kai kurios piktos. Vienos tiesiog gulėjo relakso pozoje, kitos buriavosi grupėse, kitos šokinėjo aplink ir prašė maisto. Pirmą kartą gyvenime turėjau galimybę taip iš arti pamatyti šį gyvūną. Po kelių morkų, tapome tikrais draugais.
Labai kietai atrodo, kai kengūros ilsisi ir guli ant žemės. Ta jų gulėjimo poza, kaip kokio žmogaus gulinčio prie jūros paplūdimyje.
Čia mūsų grupelė. Tikri turistai. Visi su šortais ir kuprinėm. Apsiginklavę fotoaparatais.
Tokie būriai kengūrų šiame parke įprasti.
O ši gražuolė, turėjo mažą jauniklį savo sterblėje!
Turėjome dar daug gražaus laiko iki traukinio, nes čia jie ganėtinai retai važiuoja. Gal tik porą kartų per dieną. Nusprendėme patyrinėti apylinkes. Radome ir vandens. O jame baliavojančius pelikanus, su savo snapais panašiais į Kalėdų senelio maišus (nuotraukoje kažkodėl jie labiau panašūs į gandrus).
Sekmadienis buvo išnaudotas pilnai. Tikrai buvo verta atsikelti anksčiau, nepabijojome net gi rytinio lietaus, ir gerai padarėme. Tiek kengūrų vienoje vietoje, ne visada per savo gyvenimą gali pamatyti. Tokias dienas aš vadinu pasisekusiomis. O kai gera kompanija, tai viskas tik dar geriau. Tad džiaukitės gyvenimu, keliaukit ir darykit tai ką norit.
