Blog

Home / Naujienos  / Pirmieji žingsniai Australijos link

Šiek tiek įžangos

Hey visiems!  Mano pirmasis ilgai lauktas blogas pagaliau išvys dienos šviesą. Ta proga noriu paminėti vieną man labai padėjusį žmogų, tai Artūras Mickus, konkurso organizatorius ir Svajonių Australija projekto autorius.  Noriu pasakyti jog be šio žmogaus nebūtų labai daug ko. Šis žmogus keičia gyvenimus, padeda visiems, kurie nori, bet nedrįsta ar bijo, jis ir yra lietuvių Mozė padedantis praskirti vandenis! Tad didelis ačiū jam! Su Artūru pasitarėme jog informacijos apie Australiją nėra tiek jau daug ir žmoniškų išgyvenimų iš pirmų lūpų rasti nėra lengva. Tad nuo šiol rašysiu straipsnius, kursiu blogus apie savo patirtį Australijoje: nuotykius, emocijas, keliones, studijas, darbus ir viską viską, kas šaus į galvą ir iš galvos.  Tikiuosi patiks, tiks ir kažkam bus įdomu.  Nesu rašytojas, todėl rašysiu visiems suprantamai, paprastai ir laisvai, nes būtent toks ir esu – paprastas ir laisvas.

Prabėgo jau daugiau kaip mėnesis po tos akimirkos, kai baigėsi konkursas ir laimėjau galimybę studijuoti Australijoje, ir kai  mano  gyvenimas pakrypo visiškai kita linkme. Nepaslaptis jog tokia galimybė pasitaiko nedažnai, ir ne kiekvienam. Dažniausiai žmonės renkasi labiau išmindžiotus kelius, kur viskas paprasčiau (pvz. Anglija).  Nuskambėjęs žodis Australija mano galvoje visada  sukurdavo tokį paveikslą – tai egzotiškas kraštas, skalaujamas vandenynų, nepasiekiamoje vietoje,  su daug nežinomybės  ir daug gyvūnų. Mažai ką žinojau apie šį kraštą, o kad teks jame gyventi , svajojau tik slapčiausiose savo fantazijose. Nežinau ar kiti taip daro ar ne, bet  dar būdamas vaikas išsiugdžiau įprotį, kuris iki pat šiandien manęs nepalieka. Eidamas miegoti aš neapsakomai mėgdavau fantazuoti ir kurti vaizdus savo galvoje. Mėgdavau atsigulti, žiūrėti į lubas ir įsivaizduoti save įvairiausiose stebuklingose vietose, mintyse statyti pastatus, kurti pasaulius. Kas keisčiausia, aš vis dar tai darau. Pamenu dar gerokai prieš konkursą save įsivaizduodavau kokioje nors egzotiškoje šalyje, kur nėra žiemos, įsivaizduodavau save, tarp palmių, kur daug saulės, laimingų žmonių, kur gyvenimas paprastas ir malonus, mačiau save sėkmingą ir daug pasiekusį.  Negaliu sakyti jog tai pildosi, bet panašu jog pradžia yra.  Kol kas man to užtenka. Kol kas… Aš kraustausi į Australiją! Svajonių ir galimybių šalį! Svajonės pildosi, tad svajokite atsargiai!

Emocijos laimėjus konkursą

Nežinau koks jausmas, kai laimi loterijoje milijoną , bet tikiu kad jausmas labai panašus. Kai sužinojau jog laimėjau studijas Australijoje man drebėjo kojos, darėsi tai karšta tai šalta, atrodė jog vietoje širdies kažkas įdėjo man žuvį, kuri slidinėja tarp delnų judindama savo uodegą.  Jausmas iš tiesų sunkiai nusakomas. Sunku buvo suprasti jog viskas pasikeis radikaliai, visiškai, absoliučiai. Bet jaučiausi išsilaisvinęs ir gyvas. Tokiais momentais supranti jog gyvenimas yra žiauriai neblogas dalykas ir be galo įdomus, nenuspėjamas. Su savo posūkiais ir tokiais „BUM“ dalykais, kurie pakeičia viską prie ko iki šiol buvai pripratęs. Supratau jog keisis aplinka, draugai, oras, vanduo, gyvūnai , augalai, veikla, sistema, požiūris, kultūra, mokslai, kalba, keliai, eismas, elektros jungtukai, įpročiai, žmonių spalvos, maistas, kainos,  kalėdos bus vasarą, o žvaigždės visai kitos (ne apie Radži čia). Turbūt jei reiktų išrinkti šalį, kur labiausiai viskas kitaip, Australija be abejonės užimtų pirmąją vietą.

Kai supratau kas vyksta

Nuo tos dienos kai laimėjau, mano mintys jau buvo Australijoje.  Praėjus kelioms dienoms po laimėjimo pradėjau suprasti jog laikas bėga, ir turiu jį išnaudoti prasmingai, susitikti su draugais, aplankyti sau mielas vietas, padaryti dalykus kuriuos žadėjau, bet nedrįsdavau, arba neturėjau laiko (pvz. susitvarkyti spintą), norėjau praleisti daugiau laiko su artimaisiais, tėvais, seneliais. Žinoma turėjau mesti darbą, kuriame dirbau ne taip jau ilgai – 5 mėnesius, bet  tai padaryti nebuvo sunku. Pradėjau vykdyti savo darbų sąrašą, ruoštis. Kartais būdavo ir liūdna (labai kartais), nes žinojau jog Australija ne Skandinavija, ir ne Anglija, kur gali grįžti nesunkiai su „Ryanair“ už šimtą litų. Todėl šiek tiek buvo neramu dėl atstumo ir kontaktavimo su artimaisiais. Žinoma situaciją lengvina technologijos, kurios manau padės išspręsti namų ir šeimos ilgesio problemą.  Situaciją lengvino ir tai, jog gyvenu jau 5is metus atskirai nuo tėvų, nuolat keliauju, tad visi artimieji jau šiek tiek apsipratę ir žino jog ne taip dažnai būnu lengvai pasiekiamas.

Ką daryti su Greta?

Dar vienas dalykas, kuriam iškilo grėsmė – tai mano mergina, Greta. Prieš dalyvaujant konkurse buvau tikras jog vis tiek kažkaip išspręsiu šią problemą. Ir žinojau, kad jei laimėsiu, tai mūsų tikrai neišskirs. Ir aš buvau teisus. Viskas išsisprendė. Egzistuoja toks dalykas, kaip poros viza, tereikėjo įrodyti jog poroje esame daugiau nei 12 mėnesiu ir durys atviros, kartu galime keliauti į kengūrų šalį. Nors kita vertus, nebuvo taip paprasta.  Mano mylimos mergaitės šeimai iš pradžių buvo šokas ir visi purtėsi nuo tokios minties. Niekas Gretos nenorėjo taip lengvai išleisti į gyvenimo platybes ir aš juos tikrai supratau. Turbūt dukras visada sunkiau paleisti negu sūnus (moteriškas ryšys ar kažkas panašaus).  Asmeniškai aš, esu linkęs bandyti eiti pro visas duris, jei tik jos atsiveria. Gal nuskambės banaliai, bet geriau gailėtis tai ką padarei, negu gailėtis visą gyvenimą, dėl to, ko neišdrįsai padaryti.  Tokią idealogiją bandžiau perteikti ir kitiems. Juk tai šansas pažinti, išmokti, pasikeisti, pamatyti, tobulėti ir GYVENTI!  Po ilgų pokalbių, pasitarimų ir diskusijų visi nusprendėme jog  Gretai ir man tiesiog lemta važiuoti kartu. Problem solved. Prasidėjo dokumentų tvarkymas, bilietų paieškos, dokumentinių filmų apie Australiją žiūrėjimas, angliškų knygų skaitymas, kontaktų paieškos  ir ruošimasis pačiai kelionei. Nuotaikos vis gerėjo ir gerėjo!  O nekantrumas užvaldė visas dienas ir sapnus.

Paskutinės dienos ir linkėjimai

Na ką, vizas jau turime, bilietai jau kišenėje, lagaminai irgi beveik suruošti. Išlydėtuvių vakarėlis taip pat jau įvyko. Mama net nupirko tortą pavadinimų „Šansas“.  Liko tik trys dienos iki išvykimo. Sunku nupasakoti kaip dabar jaučiuosi. Vis labiau suprantu kaip smarkiai viskas pasikeis. Esu tikras jog tai bus pats beprotiškiausias nuotykis mano gyvenime, bei didžiulė ir nepamirštama patirtis! Ir kada nors kai man bus 80 metų, visiems pasakosiu atsibodusias, šimtą kartų girdėtas istorijas apie Australiją. Pasakosiu ir pasakosiu, nesvarbu ar kas nors to norės ar ne.  Su nekantrumu laukiu kada galėsiu parašyti savo kitą įrašą jau iš naujųjų namų tolimajame žemyne. Laukit naujienų! Linkėjimai visiems! „Australia needs me baby!“

2 Comments
  • Normantas

    Labas, man būtų linksma sužinoti, kaip vis dėl to reikėtų įrodyti, norint gauti poros vizą, kad tu su žmogumi esi 12mėnesių? Facebook negi ? haha

    January 2, 2015 at 12:40 am Reply
Post a Reply to Normantas Cancel Reply

SEKITE NAUJIENAS IR SUŽINOKITE PIRMI APIE:

 

ARBA PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ

Sužinok pirmas!