Blog

Kaip nuotykis prasidėjo

Gerbiamieji skaitytojai, šiek tiek uždelsiau su kelionės pasakojimu, bet tikiuosi yra tokių, kurie nekantrauja sužinoti mūsų žygio tęsinį. O jei tokių nėra, tai nieko tokio, vis tiek paskaitykit, nes jau pradėjot. Kol kas esu aprašęs 3 kelionės dienas, jas galite rasti naujienų skiltyje pavadinimais Great Ocean Road I/ II/ III ir nuo dabar IV dalis. Kas visiškai nieko nežino, nei kas tas Great Ocean Road, nei kas čia per kelionė, nei kas aš toks, tai galiu jus apšviesti. Mano vardas Žilvinas ir prieš beveik metus laiko laimėjau nemokamas studijas Australijoje, nuo tada pradėjau rašyti savo experienc‘ą šioje kengūrų šalyje – studijas, darbą, keliones ir pan. Taigi vienas iš (kol kas) įspūdingiausių mano nuotykių įvyko prieš kelis mėnesius, kai susibūrėme į nedidelę, keturių žmonių komandą ir nusprendėme patyrinėti platesnius Australijos klodus. Šiam tikslui pasirinkome žymiausią Australijos kelią – „Great Ocean Road“, kuris pasižymį vaizdingu kraštovaizdžiu, įspūdinga gamta, bei gyvūnija.

Ketvirtoji diena!

Taigi išaušo ketvirtoji diena. Šiek tiek liūdino tai, jog kelionė ėjo į finišo pusę, o šios dienos pabaigoje didysis kelias bus įveiktas. Vis dėl to turėjome dar nemažai planų ir pamatyti tikrai bus ką! Naktis viešbutyje praėjo šiltai ir patogiai. Nežinau ar buvo šilta dėl to, nes turėjome šildytuvą ar dėl to, jog miegojome keturiese vienoje lovoje, tačiau pabudome geros nuotaikos. Supratau, jog buvome visai pavargę, nes miegojome, kaip kūdikiai. Bent jau aš. Pusryčiams sukirtome paskutines maisto atsargas, kas kriaušę, kas bananą, dar ir konservuotų pupelių turėjom. Prisotinę organizmus, angliavandeniais ir energija, skubėjome tęsti kelionę. Buvo dar visai ankstus rytas, neseniai prašvitę. Tokios kelionės man patinka, nes visai be pastangų įsijungi visai kitą režimą. Kažkodėl pradedi keltis kartu su saule, be jokio žadintuvo, natūraliai. Džiaugėmės, jog bus graži diena, tad nieko nelaukę sėdome į „savo“ Toyotą ir netrukus vėl atsidūrėme kelyje prie pat vandenyno. Ar gi nenuostabus jausmas iš pačio ryto pajusti vandenyno didybę? Galiu pats atsakyti – taip nuostabus. Pirmasis dienos sustojimas buvo didingoje vietoje, kuri vadinosi visai ne australiškai. Vadinosi – Londono arka, (arba Londono tiltas). Tai natūraliai susiformavusi arka, Port Campbell Nacionaliniame parke. Šis neįprastas gamtos kūrinys yra mėgstamas turistų, ir yra vienas iš žymesnių Great Ocean Road lankytinų objektų. Ne taip jau seniai, 1990 metais, ši arka buvo susijungusi su žemynu, tačiau netikėtai viena jos dalis sugriuvo ir paliko du turistus stovėti ant atskirtosios dalies. Laimei niekas nenukentėjo ir turistus išgelbėjo sraigtasparnis. Tokios uolos yra labai dažnai veikiamos erozijos ir keičia savo pavidalą. Iš tikro džiaugiuosi, jog turėjau šansą pamatyti žymiuosius uolinius objektus -Londono Arką, ir 12 Apaštalų. Tikiu, kad po kelėtos dešimtmečių, jų gali ir nebelikti.

Fotografavomės gal kokią valandą. Selfiai, pašokimai ore, stovėjimai ant uolų krašto ir dar daug daug… visų gal nedėsiu.

Tokių panašių vietų dar aplankėme ne vieną. Gaila oras subjuro ir lijo beveik visą laiką. Tačiau vis tiek buvo gražu.

Po tokių vaizdu dažnas žmogus išalksta. Mes buvome ne išimtis. Privažiavome artimiausią miestelį, kuriame apsipirkome maisto pietums. Susiradome parkelį su daug ančių ir alkanų paukščių, netoli paplūdimio. Ten radome ir kepsnines. Papietavome ir skleidėme sparnus toliau.

Kitas sustojimas – pelkynai! Skamba gal ir nekaip, bet šis sustojimas buvo vienas įsimintiniausių. Ką tik buvome prie vandenyno, o dabar akys mato visiškai kitokį vaizdą, žalius miškus ir pelkes. Great Ocean Road tuom ir gražus, jog kraštovaizdis gali pasikeisti kas dešimt kilometrų.

Šie pelkynai buvo ne šiaip sau pelkės, tai unikaliausių Australijos paukščių namai. Emu. Didžiulis paukštis primenantis strutį ir tuo pačiu dinozaurą. Kai kurie buvo beveik žmogaus dydžio. Mažo žmogaus. Tokio kaip aš. Paukščiai skleidė neįprastus paukščiams garsus, kurie labiau priminė gigantiško roplio riaumojimą, nei gražų čiulbėjimą… Pamatyti tokius padarus laukinėje gamtoje buvo labai įdomu.

Gyvūnų ten buvo ir daugiau, netrukus medyje užtikome ir įsirangiusią koalą.

Bandėme surasti ir gyvatę, nes buvo įspėjamųjų ženklų. Bet turbūt suveikė tas dėsnis, kad kai nori – nerandi. O kai nereikia, tai koja ištinsta nuo gyvatės įkandimo. Šį kartą likome be gyvačių ir teko keliauti toliau.
Kadangi diena jau ėjo į pabaigą, turėjome greitai sugalvoti ką daryti dėl nakvynės. Nežinau ar gera idėja buvo neturėti planuotos nakvynės, bet gal ir gera, nes taip įdomiau. Visą laiką ieškodavome „namų“ ekspromtu, ir dažniausia paskutinę minutę. Pasinaudojome interneto pagalba ir suradome kažkokią, iš nuotraukų, visai jaukią vietelę kalnų papėdėje. Įdomu tai, kad ji už 100 kilometrų, o registracija užsidaro už valandos. Tad turėjome šiokį tokį iššūkį.
Skubėdami 3 kartus vos nepartrenkėme kengūros, kurių pakelėje buvo kelios dešimtys. Vakarai mat joms mėgstamiausias paros metas, nes dieną per karštą. Ir dėl kažkokios priežasties jos dažnai šoka ant mašinų, arba tiesiai po ratais. Dažnas australas šitam reikalui ant savo mašinos būna prisitaisęs grotas, kad kengūros partrenkimo atveju, jos nesužalotų mašinos arba keleivių. Be šokinėjančių po ratais kengūrų pamatėme įspūdingus australiškus kelius, kur kraštovaizdis buvo vėl kitoks negu prieš tai.

Tolumoje atsivėrė kalnų vaizdas. Sunku buvo patikėti, jog šiandien ten kažkur mes miegosim.

Buvo likusi vos viena minutė iki registracijos užsidarymo pabaigos, kai įvažiavome į kempingo teritoriją. Spėjome! Šis kempingas buvo viena geriausių mūsų idėjų! Netoli kalnų, aplink visiškai nieko, tik gamta ir ežerai. Geriau net neįsivaizdavome. Buvome labai patenkinti.

Kempingo teritorijoje buvo įdomus ežeras, kuris saulei leidžiantis priminė Salvadoro Dali paveikslą, nes atrodė kaip iš sapno. Ežeras priminė veidrodį, kitoje pusėje švietė violetinės spalvos kalnai, iš ežero stūksojo sudegę medžiai, o šalia esantis smėlis buvo ryškiai oranžinis. Tai tikrai nebuvo tas vaizdas, kurį gali pamatyti kiekvieną dieną.

Žinoma ir vėl darėmės daug nuotraukų.

Ir dar

Visiškai sutemus nusprendėme vakarą užbaigti kempingo laisvalaikio kambaryje. Ten žaidėme kortomis ir valgėme.

Vėliau sugužėjom į savo nedidelį, bet labai jaukų namelį, kuriame praleidome naktį. Namelis buvo nors ir senas, tačiau turėjo visus patogumus. Tiesa šilumos naktį šiek tiek trūko, todėl šildėmės su dujine virykle. Gal ir keista, bet mum ne.

Štai tokia buvo ketvirtoji mūsų nuotykių diena. Great Ocean Road įveiktas, tačiau dar liko didingasis Grampians kalnynas ir žymusis Melburno miestas. Laukite tęsinio ir nuotraukų!

“It’s better to see something once than to hear about it a thousand times…”