Karolinos blogas. Dešimtas laiškas

Ar girdėjot kad pas mus apsilankė audra? Atėjo nekviesta bet gerai pasibeldė. Tikslių nuostolių ir pasėkmių negooglinau, bet galiu pasakyt, kad dar niekad nesijaučiau tokia silpna, mažytė ir nereikšminga.

Kai Lietuvoj būna škvalas, jis trunka daugiausiai valandą. Čia tokį reiškinį mes patyrėm mažaug tris dienas be atokvėpio. Priklausomai nuo rajono, kai kur tik smarkiai lijo, bet ten kur buvau aš, vėjas buvo toooks stiprus, kad kelis kartus tiesiog negalėjau eiti prieš vėją. Per vieną dieną sulaužiau du skėčius, o pakeliui supratau, kad skėčių „ekonomika“ čia gerokai išaugs po šitų reiškinių – kiekvienoj pakrūmėj po kelis tokius palūžėlius.

Kai jau nieko nieko visai nieko nebegali padaryti, į tolius nuskrenda tavo gražiausia skara, plaukai susivėlę taip kad neiššukuosi, visi drabužiai, batai kiaurai permirkę ir dar bandai neišsibadyti akių su besiplaikstančiu prietaisu, kas anksčiau buvo skėtis, pradedi juoktis. Nes atrodo kad ir dievas juokiasi iš manęs su tokiais pokštais. Supranti, kad kai atsikeli kartais ryte visas „užsimotyvavęs“ ir galvoji, kad gali padaryti daug įtakos ir nuveikti didelius darbus, susidūrus su tokia force of nature supranti, kad ir pats esi mažytis, o tavo išgalvotos problemos dar mažesnės. Kaip ir kylant lėktuvu matai tas mažytes mašinas greitkeliuose, miniatiūrinius žmones zujančius apačioje suptanti, kad susireikšminimas, ego ir didybės manija egzistuoja tik mūsų galvose. Ir tai labai išlaisvina. Tik nerekomenduoju tokio „gydymo“ būdo, pasaugokit skėčius ir pasimokykit iš mano klaidų 🙂

force

Šiuo metu man mokslo atostogos, kitaip tariant ŽIEMOS atostogos. Kas reiškia, kad legaliai galiu dirbti pilnu etatu (tiek valandų žinoma negaunu), kas teoriškai reiškia padidėjusias pajamas. O praktiškai tai reiškia, kad kito darbo bosai yra labai manim nepatenkinti. Ir viskas ką aš galiu padaaryt tai šypsotis ir sakyt „yes yes im sorry, it wont happen again“ 🙂

Ar įsivaizduojat ką reiškia dirbti be „savaitgalių“ arba be laisvų dienų, arba tokiu grafiku, kai net ir norėdamas, su draugais susitikti nelabai gali? Dauguma mūsų, čia atvykusių, nepriklausomai nuo tautybės tai puikiai žino. Aš dar laiminga, nes mano mokslai lengvi (tokia buvo dalis mano plano), kiti dar ir mokosi pilnu tempu, ir moka didžiules sumas už mokslus (dalis jų plano). Kai kolega gaminantis maistą restorane pasakojo, kad namuose jis net sau negamindavo, nes turėjo žmogų kuris tvarkydavo namus ir maistą ruošdavo. Didelės ir gerbtinos pastangos pildant savo svajones.

Jei vis dar galvojat, kad atskridus į Australiją, oro uoste jus pasitinka kengūros, kurių sterblėse doleriai taip ir laukia kol juos paimisit, tai klystat. Bet visas tas jaudinantis kelias visokeriopai augant čia, yra vertas visų pastangų, visų ašarų ir visų pergalių. Kai nesėdi ant sofos o imiesi veiksmų, čia ne tik „rytojus yra šviesus“, čia ir šiandiena „visai nieko“ 🙂

Dar vienas „šablonas“ yra galvoti, kad Karolina turi kelis darbus, dar papildomą pajamų šaltinį, jau susirado būstą, gerai mokosi ir viskas juk easy. Tai tą darbą ir jūs turit, ir namus kur gyvent, bet ir jum ir man nėra easy. Nes į darbą eini ir nori nudirbti tvarkingai, dar per nuovargius bandai nepamest žmogiškumo, nepamiršti draugų ir jų gimtadienių, gerai maitintis ir kažkiek pasidomėt pasauliu. Visa tai nėra faktas ir duotybė, visa tai yra veiksmas. O kažką VEIKTI visad sunkiau nei VEGETUOTI. Iššūkių ir problemų turim visi, svarbu tinkamai į juos reaguoti.

Dar turiu du patarimus.

Kaip įveikti namų ilgesį (homesick)? Jau galiu sakyti, kad įsibėgėjau su gyvenimu Sidnėjuje ir tas jausmas „jei kažkas duotu bilietą namo iškart varyčiau“ praėjo. Nors jei nemokamai duotų tai gal atostogom ir nuvažiuočiau… 🙂

Čia atvykau, nes norėjau iššūkių ir naujų potyrių ir dėl to, kad namie niekas stipriai nelaikė (išeiti iš nemėgstamo darbo nebuvo sunku, pabaigti neperspektyvius santykius irgi). Būnant čia namų ilgesys kankina dažniausiai dėl to, nes „ten viskas lengva“ ir „ten turiu kas man padės“. Tai realiai dėl pačio lengvumo ir komforto. Bet kai atsisėdus ilgai galvojau, supratau, kad dienos pabaigoje, namuose Vilniuje, visiems draugams išėjus namo, šeimai toliau „einant gyvent savo gyvenimus“ aš vistiek liksiu sėdėt viena su savo svajonėm ir ambicijom, ieškosiu kur jas įgyvendint. O ČIA GALIMYBIŲ TAI DAUGIAU (visur jų yra, tiesiog mano akys čia mato platesnius vandenis). Šitas suvokimas man padėjo. Pamatysim kaip kalbėsiu po pusmečio kai būsiu ilgokai nemačius savo draugų. Bet kol kas yra taip. Šypsaus ir grįžt nenoriu.

Kitas patarimas, kaip parduotuvėje nusipirkti sveiko maisto. Ateini į parduotuvę. Žvitriomis akimis suieškai sportiškai atrodančių žmonių (nepriklausomai nuo lyties ir amžiaus), geriausia ką tik iš sporto klubo – juk bus labai alkani. Seki paskui ir žiūri ką jie dedasi į pirkinių krepšį. Taip atradau kokosų vandenį, ypatingą riešutų sviestą ir dar kitų smulkmenų. Labai smagi pramoga, tik reikia viską daryti slaptai, kaip per filmus, tada daugiau adrenalino 🙂

Paskutinei šio blogo pastraipai palikau mintį, kurią pasakė CrossFit treneris Lietuvoje. Taip, šis sportas neturi nieko bendro su mano gyvenimu Australijoje. Bet požiūrio principai visur galioja vienodai.

CrossFitas labai populiarus Amerikoje, o Lietuva dar tik žengia pirmus žingsnius. Lietuviams su jais varžytis būtų labai sudėtinga.

Tai nereiškia, kad mes blogesni. Tiesiog mus nuo pergalės skiria 1 000 treniruočių.

O kiek „treniruočių“ skiria tave nuo tavo svajonių?

Ir apskritai, ar išdrįsti svajoti?

Pasigrožėkit įkvėpiančiomis 8 metrų bangomis iš šio savaitgalio.

coogee

 

 

One Comment

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *