Karolinos blogas. Keturioliktas laiškas

Meilės istorijų esu girdėjus visokių. O ką bendro turi meilė, Kung Fu ir Australija?

Teko bendrauti su australu (kaip netikėta!) kuris gyvendamas Sidnėjuje susipažino su miela brite, atvažiavusia čia su Working Holidays viza. Diena po dienos jų ryšys vis sitprėjo, kol meilė įsiliepsnojo o viza jau ėjo į pabaigą. Kadangi Australijoje daugeliui svajones pildyti yra lengviau nei gimtinėse, o čia dar ir puikų vyrą rado, ji nusprendė dar kurį laiką pagyventi Sidnėjuje su studento viza. Be abejo kad meilė tuomet buvo viso ko pagrindas, tad parankiausiame koledže buvo pasirinktos accountingo studijos.
Žinant tai, kad tarptautiniai studentai sėdi Australijos ekonomikos TOP3 viršūnėje, dygsta čia ir ne pačių kokybiškiausių mokslo įstaigų. Valstybė rūpinasi jų kokybe ir tvarka, tad nepasisekė britei ir accountingo kryptį koledže uždarė. Paliko tik vieną į kurią perkėlė visus studentus (tikiu, kad jie ten perėjo savo noru, nes čia laisva šalis). O ta kryptis – Kung Fu kovos menai.

Kai vienos merginos sako, kad jos stipriai kovoja dėl savo meilės, mano minėtoji britė dėl galimybės būti su savo mylimuoju tiesiogine ta žodžio prasme kelis kartus per savaitę keldavosi į studijas, kur kartu su gabiomis azijietėmis kaudavosi

Taigi, dėl meilės daugumai tenka pakovoti – vieniems emociškai o kitiems visomis tiesioginėmis fizinėmis prasmėmis.

Kai man pačiai jau nebereikia kasdien kovoti už būvį (turiu omeny kad finansiškai ir emociškai jau kurį laiką gyvenu “į pliusą”) atsiveria akys ir atsiranda laiko ieškoti dar daugiau įvarių iššūkių. Arba tiesiog tobulėjimo galimybių.
Supratau, kad tam tikra prasme man Australija yra izoliuota zona nuo daugelio realių ar susigalvotų atsakomybių ir bėgimo uždarame rate per nesibaigiantį reikalų spiečių. Galbūt tai yra tie didžiausieji pliusai kai atrandi save vieną tolimam pasaulio kampelyje ir supranti, kad tiek visko tiek savarankiškai pasiekei, kad nesi niekam skolingas ir pagaliau esi pats atsakingas už savo laimę? 🙂

14124883_10206584104152265_9125320935791549786_o

Visų grafikai skirtingi. O aš dirbu darbo dienomis, tad savaitgaliais vykstu VISUR KUR NORIU.
Ilgų tolimų kelionių kol kas neplanuoju. Tiek dėl finansų tiek dėl to, kad darbe dar esu šviežia 🙂
Bet Sidnėjuje ir aplink jį vietų kurias norisi aplankyti yra DAU GY BĖ. Ypač žavi paplūdimiai ir gamta. Deja senove dvelkiančių vietų čia nėra daug ir patys pastatai salyginai nauji, tad paveldo nedaug. Bet juk Australiją taip ir įsivaizdavau – gamtos ir saulės šalį. Jau tradicija tapo sekmadieniais keltu plaukti iki atokesnių vietų ir tyrinėti bei mėgautis.

Dabar gyvenu tokioje būsenoje kai stengiuosi išsiaiškinti tai, kad mane stabdo. Savo baimes, komforto zonos ribas. Ir jas įveikti bei peržengti. Taip pat, stengiuosi daryti tik tai kas patinka. O pasirinkimo čia devynios galybės.
Tarkim Vilniuje veikia 3 poledance studijos. Čia – kiekvienam rajone bent po vieną. Ir čempionatai vyksta keli per metus, ir specializuotų parduotuvių daugiau, mačiau net žurnalų!

Tai taip ir sekasi – lipu per mentalinius barjerus ir per realius. Išmokau net ant rankų stovėt!

O prieš porą mėnesių net neįsivaizdavau kad tai įmanoma.

13641156_10206245574929246_2270742687595398480_o

Emocinė būsena jau gerokai verčiasi į tą laimės pusę. Net pradėjau mintyse dėlioti pliusus ir minusus gyvenimo čia ir Lietuvoje. O man, kaip tikrai patriotei, tai jau didelis gyvenimo posūkis. Atvažiavau čia iššūkių, o kas žino, galbūt išvažiuosiu su pilietybe 🙂 Nors dar daug dalykų turi pasikeisti mano mastyme ir gyvenimo kokybėje iki tokio sprendimo. Bet gyvenimas tuo ir įdomus – nes nežinai kas laukia, o geriausia tai, kad viską sprendi pats!

Peter Diamandis yra pasakęs “The day before something is a breakthrough, it’s a crazy idea.”

Dažnai tikslus sau keliam pagal dabartinę savo situaciją ir būseną. Bet juk keičiamės, tikėtina kad augam ir tobulėjam eksponentiškai, plečiam požiūrį ir galimybes.
Nuoširdžiai galiu palinkėti kelti sau tikslus didesnius nei galim įsivaizduoti. Kitu atveju tik tvarkingai žingsniuosime visų išmintu taku ir matysim lygiai tiek pat kiek matė šimtai žmonių prieš mus.

Kai tik atvykau apsistojau hostelyje. Pasirinkau tokį švelniai tariant taupų variantą, tad ir atmosfera buvo atitinkamai apgriuvusi. Kai išsinuomavau pirmąjį būstą jis buvo visiškai tuščias, neskaitant kelių baldų. Teko viską susipirkti patiems. Tada dar vyliausi kad tik kambariokai būtų smagūs ir draugiški žmonės. Nors atsisėdus tyliai rašiau sau kad susirasiu svajonių namus čia.
Kai apsistojau antrąjame būste situacija buvo kelias dešimtis kartų geresnė, būsto šeimininkė tapo man tikra teta. Tačiau būsto gventojai nedžiugino.

Ir kai labai labai tiki ir nori gyvenimas duoda progą susidėlioti viską pagal savo svajones ir poreikius!

Su didele šypsena galiu pasakyti, kad aš ne tik gyvenu būste kuriame turiu kiemelį, avokadų ir aplesinų medį kieme, netoliese esantį stadioną ir upę, bet kitą mėnesį iškraustysime nevalas kambariokes ir po mano stogu gyvens perspektyvi ir naujų potyrių ištroškusi lietuvių porelė!!! Va va dėl tokių gyvenimo akimirkų aš labiausiai ir džiaugiuosi! Kai ne tik su jumis galiu pasidalinti savo įžvalgomis bet ir gerokai palengvinti naujai atvykusių lietuvaičių gyvenimus.

Prieš kelias dienas iš namų šeimininkės gavau gimtadienio tortą ant kurio buvo parašytas mano vardas! Iš Lietuvos ir kitų šalių jau daugiau nei savaitę paštu plaukia dovanos.
Kiek simboliška šiandiena – pas jus paskutinė vasaros diena. Baigėsi ir mano 12 mėnesių trukusi žiema/ruduo, kuri prasidėjo Lietuvoje rugsėjį, tęsėsi iki kovo, kai palikau snieguotą žiemą ir išlipusi Australijos žemyne išgyvenau čia visą australišką žiemą iki rugsėjo. Mano šildytuvas namie jau bus nugrūstas į tolimiausią kampą, nes ŽIEMA OFICIALIAI BAIGĖSI. Ir nebuvo ji tokia baisi. Gal kartais stipriai lietinga, tačiau saulė tikrai dažnai džiugino, o rudeninį paltą teko išsitraukti tik 7 kartus.

Būkit pašelę ir svajokit be ribų. Laimė iš tikrųjų egzistuoja!

100_4869

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *