Karolinos Blogas. Ketvirtas laiškas

Noriu papasakoti kodėl atvažiavau čia. Pirmiausia – kodėl ČIA, o paskui – KODĖL čia.
Gyvenant atmerktomis akimis į galvą šauna daug idėjų. Vienas primeta social media (dažniausiai tai reklamos, prekių pirkimas, paslaugų „vartojimas“), kitas aplinka, draugai ir šeima, dar kitos – šauna mums patiems, darant kokias nors išvadas. Manau, kad tos TIKRIAUSIOS yra mūsų pačių išmąstytos, mums patiems gimusios. Bet kad ir koks jų užgimimo šaltinis bebūtų tai nusėda mums giliai į smegenis ir tikiu, turint pakankamai motyvacijos ir labai stengiantis, tampa veiksmais, tikslais ir galų gale rezultatais. Ir nesakau, kad tik gerais ar blogais rezultatais, nes tai – požiūrio klausimas. O musų požiūris, tiksliau matymo laukas, dažnai labai ribotas ir matom tik esamą situaciją. Šiuo atžvilgiu, tas „čia ir dabar“ ne padeda, o kaip tik trukdo. Prie šito dar sugrįšiu.

Jei bijai eiti ir sakyti labas noriu pas tave dirbti, darbas pats tikrai neateis.

Taigi idėja atvykti ČIA kilo iš niekur. Ir kartu iš visko. Tai buvo labiau tolima svajonė, kuria gyvena „tie kuriems labai pasisekė“. Bet apsidairius aplink supratau, kad GI IR MAN KARTAIS SEKASI 😉 Pati mintis nusėdo giliai, ilgai gulėjo nekrutinama, tik karts nuo karto FB pasirodantys pamėgtų grupių postai apie studijas Australijoje užkliūdavo už akių. Atėjus laikui, kai supratau, kad du metai gyvenimo yra mažai (na, tarkim jei dirbi įmonėje 8 metus, tai plius 2 metai didelio skirtumo nedaro) ir daug (jei sugebi per tą laiką sudrebint savo mąstyseną, gal net susikurti gyvenimą iš naujo). Priėjau išvados, kad šiuo gyvenimo etapu, kai bakalauro diplomas jau du metus nenaudojamas guli lentynoje, o karjeros prasme bandžiau „visko po biški“ ir nesu tikslingos krypties specialistė (kol kas), galiu tuos du metus išnaudoti efektyviai, taip, kad jų atrodytų DAUG. Ir būdas, tai yra studijos tolimame žemyne buvo grynai intuityvus pasirinkimas. Bet kai visiems įdomu „kodėl būtent Australija?“ tada nori nenori ieškai atsakymų, nes gyvenam tokioj priežasčių ir tikslingumo visuomenėje. Kur vidiniai norai turi turėti ir išorinių pateisinimų. Gal ir gerai!

Taigi, po praleistų valandų ir dienų galvojimo KODĖL, aš galiu pacituoti pokalbį su tėčiu:
T: Bet juk tu ten nieko nepažįsti, jei reikės pagalbos tau niekas nepadės, neturi kur gyventi, iš taip toli greit ir pigiai negalėsi grįžti. Tau reikės viską viską susikurti iš naujo, o ten taip brangu. Argi tu to nebijai?
Aš: Bijau. Būtent dėl to ir važiuoju…

Nes tas neužtikrintumo jausmas, kai eini nepažįstamom gatvėm į namus, kurių dar irgi “neprisijaukinai”, ir beldiesi į daugybę durų ieškodamas darbo svetimoje kultūroje… Biški sucks

Grįžtant prie riboto matymo lauko temos, galiu pasakyti, kad vakar buvo liūdna ir sunku. Nes tas neužtikrintumo jausmas, kai eini nepažįstamom gatvėm į namus, kurių dar irgi “neprisijaukinai”, ir beldiesi į daugybę durų ieškodamas darbo svetimoje kultūroje… Biški sucks. KITA VERTUS, kai pasižiūri iš toliau ir supranti, kad tai ir yra būtent tai dėl ko važiavai, kad tas diskomfortas ir atsiranda dėl baimų, kurias namie pavykdavo paslėpti ir užmaskuoti, kad atrodė jog jų beveik neturi, ir kai pradedi jausti malonumą, nes išmokai naudotis keista skalbimo mašina arba pirmą kartą po tiek laiko pasigaminai normalius pusryčius ta komforto zona ima plėstis.
Apskritai visą būseną nuo pat idėjos įgyvendinimo pradžios (kai buvo tvarkomi dokumentai) iki to aukščiausio taško (kai galėsiu drąsiai pasakyti, kad po studijų ir darbo savaitės aš su draugais lekiu pakeliauti) pavadinčiau VAKUUMU. Turi lygiai tiek kiek padarai pats. Jei tingi atsikelti ir nusipirkti maisto, tai jo niekas nenupirks. Jei bijai eiti ir sakyti labas noriu pas tave dirbti, darbas pats tikrai neateis. Jei pasiduosi anksčiau nei pasieksi rezultatą, rezultato nebus. Jei žengus dvi pakopas žengi dar ir trečią, tikėtina, kad greit užlipsi iki naujos aikštelės, kur pakopų dar daugiau, galimybių dar daugiau, o pasirinkimus daryti vis sunkiau, baimės didesnės, atsakomybės vis daugiau, bet ir laimėjimai žymiai didesni.
Tai taip ir žingsniuoju klūpčiodama. Žinoma padeda žinojimas, kad esat su manim. Kitaip turbūt būtų nepakeliama 🙂
Nuo paskutinio įrašo naujienos tokios – jau antrą naktį miegojau savo namuose. Gyvenam su prancūzu, tai klausausi jo pokalbių telefonu ir mėgaujuosi garsais (nes nesuprantu ką jis šneka). Kadangi neturim bute nieko išskyrus “basic” baldus, tai šeimyniškai ėjom pirkti visokių indų, turim dvi labai gražias plastikines lėkštes su karvytem ir ožkytėm (turim ir normalesnių, bet dėl šitų labiausiai džiaugiuosi). Namie wifi turėsim už savaitės ar vėliau. Su manim turėtų kambaryje apsigyventi vokietė. Man patinka mano rajonas, nes jis tikrai arti centro, bet jau išsukus nuo pagrindinės gatvės jaučiasi tokia…ramybė. Na, žinoma sąlyginai.

Vakar ir šiandien buvau savo koledže. Ten nieko nelaukę į rankas įkišo VET onshore placement test ir sako turi valandą 😀 Tai toks elementarus anglų testas nuo kurio išlaikymo priklauso ar tau reikės imti papildomų pamokų ar ne. Tai išlaikiau. Galit labai nesveikint, nes tai nėra super didelis laimėjimas 😀 Rytoj sužinosiu savo tvarkaraštį, bet tai bus apie 15h/2 dienas mokymosi vietoje ir kažkiek laiko mokymosi online.

Sėkmingas studentas laikomas tas, kuris suderina mokslą su darbu ir mėgaujasi buvimu Australijoje.

Pagrindiniai mokymo principai kurie skiriasi nuo Lietuvos ir man patiko:
– Esi vertinamas kaip KOMPETETINGAS (competent) arba DAR NE KOMPETETINGAS (not yet competent). Lietuvoj būni arba geras arba blogas. Čia tau suteikia vilties kad būsi geras 🙂
– Sėkmingas studentas laikomas tas, kuris suderina mokslą su darbu ir mėgaujasi buvimu Australijoje (čia citata). Ten, kur aš mokiausi bakalaurą, studentai turėdavo slėpti, kad dirba nes dėstytojai tokiu atveju galvoja, kad mokslas tau nėra prioritetas (galima pagalvot, kad vien knygas grauždamas sotus gali pasijust).
– Bent taip sakė, kad paskaitos vyks ne dėstytojui pasakojant apie kažką, o visai komandai įsitraukiant į veiklą ir diskusijas.

Sužinojau, kad Australijos ekonomikos top 3 yra turizmas, mineralai ir studentai iš užsienio.
Taip pat, iki koledžo ir atgal sugebėjau nueiti be žemėlapio!
Mano laimėjimai šiomis dienomis yra aplankyti dar du prekybos centrai (nesidžiaukit, ne apsipirkinėjimams, o darbų paieškai) ir kokios….6 valandos aplikavimo online.
Rašiau dėl tokio darbo kartą per savaitę padėti tvarkyti jachtą. Buvo labai įdomu sulaukti skambučio. Paskambino sako deja jau darbas paimtas. O iš kur esate? Aa iš Lietuvos… Mes jums siūlom masažisto darbą. 15$/h. Ne ne, patirties nereikia.
Ar reikia dar ką ir bepridurti? 😀

O grįžtant prie rimtesnių dalykų, tai galiu pasakyt kodėl dar šiuo metu sunku buvo. Pirmiausia, tai esu vis neatsikračiusi „lietuviško“ atsakingo požiūrio, kad labai svarbu kur dirbsiu, nes tai neva ilgalaikis įsipareigojimas, reikia gerai sugebėti tai ką darai ir bla bla. Tiesiogine ta žodžio prasme pati kišu sau pagalius į ratus, nes čia į tokius paprastus darbus niekas taip nežiūri. Kitas dalykas – įsikalti sau standartai, kad kažkam pavyko per 4 dienas atvykus čia susirasti būstą ir darbą, o aš jau lygiai savitę (didelė Australiškos patirties sukaktis, beje!) ir dar tik namus radau, kuo aš tokia prasta, kodėl man nepavyksta ir bla bla. Į šiukšlių dėžę reikia tą perfekcionizmą kišti, nes iš jo jokios naudos. Vien tuščia įtampa ir nepasitenkinimas…
Tai tiek naujienų šiam kartui 🙂
Rytoj vėl eisiu šturmuoti prekybos centrų, gaudysiu šiltus saulės spindulius ir kaupsiu Australišką patirtį.
Gražaus Jums vakaro, daugiau drąsos ir mažiau perfekcionizmo!

4 Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *