Blog

Per kiek laiko žmogus tampa laimingas?
Per 40 metų, kai spėja užauginti vaikus ir pasistatyti namus?
Per 20 metų, kai rankose laiko universiteto diplomą ir pradeda kilti karjeros laiptais arba naršyti pasaulį?
Per 10 metų kai išmoksta skaityti, skaičiuoti ir jau geba pats saugiai nueiti iki mokyklos?

O ar tokį ilgą laiką kaupdami gyvenimo patirtį, į širdį dėdami šilčiausius prisiminimus o į facebook nuotraukų albumą gražių akimirkų nuotraukas nesudvejojam ir nenusprendžiam sukti kitu keliu nes šitame išsvajotaja laime dar nekvepia?
Ir dar bent penkmetis įdirbio ir tada laimė pasibels pati, nes tikslingai darėm viską, pagal priimtus standartus – skaitėm knygas, sportavom, mylėjom šeimą ir buvom atlaidūs aplinkiniams, sunkiai dirbom dėl užsibrėžtų tikslų?

O kodėl dažnai tie, kurie turi mylimą šeimą vis dar negali pasakyti kad yra tikrai laimingi? Nes pajamų dydis per mėnesį dar nepasiekė norimo dydžio?
O kodėl tie, kurie uždirba daugiau nei pakankamai negali pasakyti kad yra tikrai laimingi? Nes dar nepasiekė norimo statuso sociume?
O kaip su tais, kuriuos gerbia visa giminė, buvę bendramoksliai ir net gi tauta, ne visuomet atvirai teigia, kad juos jau aplankė gyvenimo pilnatvė?

Kas lemia mūsų laimę?

Turbūt iki šiol vis dar svarsčiau ir pagaliau radau atsakymą.
Nepaisant to, kad laimę laikyčiau individualiu kriterijumi, turbūt visi sutiks, kad jos neatneša fiksuota pinigų suma, draugystės trukmė ar užimamos pareigos.
Tai jei jos (vienareikšmiškai) nenulemia išoriniai faktoriai, vadinasi tai yra šimtprocentinis vidinis jausmas.
Ir galėčiau pasakyti dar drąsiau – tai ne vien jausmas, tai – įgūdis.
Galų gale išvada gaunasi tokia, kad laimę mes visi nešiojames po palto skvernu, tačiau ne visi išsitraukiam pasidžiaugti ir pasigrožėti. Kur susikoncentruosi – tą ir matysi.

Praėjo jau kiek daugiau nei pusė metų ir tas stebuklingas vidinis jausmas “aš gyvenu Australijoje” slopsta. Bet ne dėl to, kad man čia nepatinka, o dėl to, kad iš lovos pakilti skatina vis kiti tikslai ir norai.
Pirmuosius du mėnesius vos pramerkus akis kildavau iš lovos be jokio žadintuvo. Jaudino viskas aplinkui – didžiuliai miesto plotai, nesuskaičiuojama parkų gausa, nematyti paukščiai, nebandyti darbai, noras tobulinti anglų kalbą ir troškimas išbandydi save stovint visu ūgiu priešais savo tikslus. Ir tiesą sakant su visais reikalingais įrankiais – didžiuliu noru, žinių ir naujovių trokštančiomis akimis bei ambicijomis.
Sakyčiau pirmo pusmečio pasiekimai net gi viršijo lūkesčius. Per beveik tris mėnesius pasiekiau “panašų lygį, kokį turėjau Lietuvoje” – pastovus darbas, nuomojamas būstas, laisvalaikis, mokslai ir socialinis gyvenimas.

Pakartosiu tai, ką jau esu minėjusi – jei kas būtų davęs bilietus namo, trečią dieną jau sėdėčiau lėktuve atgal

Panašiai jaučiausi kažkurį sekmadienio vakarą po mėnesio kai laisvadienių beveik neturėjau. Tada buvo pusvalandis noro pasiduoti dėl nesuvaldomo miesto tempo antro mėnesio vidury. Ir taip GERA kad namai toli ir tiesiog sąžinė neleidžia visko imti ir mesti (nes tiksliai žinau kodėl išvažiavau ir tiksliai žinau ką pasiekius galiu grįžti). Ir tada atrodė, kad vizos galiojimo laikas niekada nesibaigs, o taip norėjosi.. kuo greičiau kuo greičiau…

Spėkit apie ką dabar galvoju?
Kaip kuo naudingiau išnaudoti likusį laiką, nes jis atrodo tiesiog tirpsta. O dar tiek nepamatytų vietų ir neišbandytų pramogų.
Dar galvoju kaip čia suspėti į parduotuvę nueit po darbų ir mokslų, nes dauguma jų dirba iki 18 – 20h. Dar galvoj kaip reikia paruošti vieną ar kitą nežinomą vaisių ar daržovę kad nenusinuodyt 🙂
Kokiu keliu reikės saugiai važinėti į darbą su naujuoju dviračiu (!), kaip nepamiršti šokio judesių prieš pasirodymą. Tenka gerokai pakratyti smegenis kai bandau parduotuvėje paklausti kur yra viena ar kita retesnė prekė (ir kaip gi ji angliškai vadinasi???).
Į naujų pirkinių sąrašą prie dviračio rikiuojasi ir maudymosi kostiumas bei telefonas. Pastarasis nebuvo vien tik užgaida, labiau būtinybė. Kai senąjame pradėjo nebeveikti niekas, įskaitant žemėlapius nusprendžiau kad metas atsinaujinti. O atsakingai leidžiant pinigus, sąskaitoje tam pavyko sukaupti pakankamai lėšų.
Taip pat galvoje sukasi mintys ką reikės daryti kai uždarys koledžą, nes jau gavom informaciją, kad jis likviduojamas. Bet šitoje šalyje jaučiuosi saugi. Tiek vakarais sutemus eidama namo, tiek tokiais klausimais kaip sumokėta studijų imoka ir koledžo uždarymas. Žmonėmis institucijos čia rūpinasi, tad yra net Tuition Protection Services, kas yra atskira valstybinė organizacija, kuri koledžo uždarymo atveju esant reikalui mums gali pagelbėti. Ir Artūras – žinoma!

Savaitgalio pasivaikščiojimai paplūdimiuose jau tapo savaime suprantamu dalyku. Tiesa, kengūrų kutenimas Morisset Parke nėra kasdienybė. Greičiau jau desertas po visų kitų malonumų 🙂

Tai per kiek laiko žmogus tampa laimingas?

Sakau drąsiai.
Per 5 minutes. Kai ramiai atsisėda, skiria “šviežiai” pažiūrėti į esamą situaciją ir tampa dėkingas toms “klaidoms”/”atsitiktinumams”/”iššūkiams” kurios veda į dar gražesnį rytojų. Kai supranta kad daugiau TURI nei neturi. Ir išmoksta tuo mėgautis.

Kaip mano senelis sakydavo, tikras studentas (o mes visi turbūt “gyvenimo studentai”) visada turi būti truputį nepavalgęs, truputį neišsimiegojęs ir truputį nepasimokęs

Nes tik tada norisi kažką daryti ir judėti pirmyn. Status quo = nuobodus gyvenimas.

Steve Jobs tai sukonkretino: Stay hungry. Stay foolish.

Būkit alkani gyvenimo siurprizams ir suimkit save į rankas. Laimė tai įprotis, kurį tereikia išsiugdyti. JUK TIEK DAUG VISKO TURIM!!!

Saulėtos popietės linki kengūrų mylėtoja Karolina!