Blog

Žinot tą jausmą, kai mieste esi svetimas ir (kartais) vienišas, ir lieki 22-ame pastato aukšte ant stogo, ir tavęs niekas negali išgelbėti..? Nes po 21h liftas tieiog nekyla iki to aukšto. Aš jau žinau! Ach tie gyvenimo pokštai! Ir kokie vaizdai nuo ten atsiveria 🙂

Lietuvišką kuklumą nugalėjo australiškos darbo rinkos diktuojamos taisyklės – mano CV atsirado tokios patirties kaip 2 metai padavėjavimo restorane, 2 mėnesiai darbo drabužių parduotuvėje.

O žinot kiek užtrunka susirasti darbą kurio nenori ir bijai? Lygiai tiek laiko kiek leidi sau bijoti, nenorėti + 10 minučių.

Per kurias neini į skelbimų puslapį gumtree.com, parašai SMS dviems restoranams/kavinėms ir vienas tau atrašo interviu datą ir adresą, o kitas – trial (pabandymo) datą. To ko labiau norėjau (darbo drabužių parduotuvėje) kol kas negavau, bet skinuosi kelią į kavines ir restoranus, kol parduotuvėse atsiras laisvų vietų.

Koledže mokysiuos penktadieniais ir šeštadieniais nuo 8 iki 17h. Toks keistas dalykas dėl to šeštadienio, bet po penkių savaičių kai keisis mokomas dalykas, keisis ir tvarkaraštis. Jau turiu studento pažymėjimą! Su kuriuo viešame transporte nuolaidos netaikomos. Taip pat gavau savo Tax File Number, draudimą ir banko kortelę. Maži laimėjimai pakeliui į pilnavertišką gyvenimą.

Taigi, dėl darbų… Niekad nesu dirbusi padavėja, ir tuo labiau ten, kuri gimtoji žmonių kalba yra anglų su neaiškiu akcentu ir įmantriais žodžiais. Tai jei jau įveikti baimes, tai visu šimtu procentų. Net pavargau nervintis belaukdama 18h, kol prasidės mano trial tokiam mažam restoranėly. Žmonių buvo nedaug, jie man pirštu rodė į meniu ko nori, ir pirmos dvidešimt minučių buvo baisiausios…o kitos easy. Tai ką išgyvenau dėl savo vidinių demonų galima būtų aprašinėti dešimtimis puslapių, bet kadangi tai jau praėjo, įveikiau, tai jums užteks žinot, kad man buvo sunku ir visi pozityvūs mąstymai tada buvo mane palikę. O išvada būtų tokia:

“There is no good or bad without us, there is only perception. There is the event itself and the story we tell ourselves about what it means.”

Sekmadienį einu ten dar padirbėti, ir tada paaiškės ar jie mane ims. Mokės minimumą, nuo namų eiti apie 40min. Bet pradžiai aš tikrai neišranki. Pirmadienį taip pat turiu pokalbį tokioj cleaning kompanijoj. It will be fun!

Kambarioką prancūzą irgi išmokiau meluoti savo CV tai tą pat dieną sulaukė interviu! Dabar abu jau esam “biški“ laimingesni.

Kol kas savo darbų perspektyvą matau štai taip: bet koks darbas, kuriame moka pinigus -> bet koks darbas kur moka didesnius pinigus (nes gi jau turėsiu patirties) -> rimtesnis ne juodas darbas, tai žvelgiant tolyn norėtųsi ofise padirbėti su rimtais dalykais ir pamankštinti smegenis -> galbūt darbas susijęs su bio…pharma…chemo… kuo nors, galbūt mokymo įstaigoje ar tyrimuose… Maždaug taip.

Kadangi darbų paieškos kaip ir pradaėjo sektis, beveik neliko parduotuvių į kurias nebūčiau nešusi CV ar aplikavusi online, neliko ir daugybės baimių, tad penktadienį tarp dviejų darbo pokalbių praleidau Royal Botanic Parkuose, netoli operos, o šeštadienį nuvykau į Bondi Beach! Ir supratau, kad čia ne Lietuva, ir čia aš neturiu daug draugų. Aišku susipažinti labai paprasta net autobuse ar gatvėje, bet kol kas nedomina jokios pažintys. Tačiau gera žinoti, kad aplink visur draugiškos sielos šmėsčioja, nes Sidnėjus yra multiinternational miestas. Čia daug daug daug atvykėlių, backpackerių ir imigrantų. Visi su savo istorijomis, iš skirtingų šalių, su savo juokinga anglų kalbos tartimi. Šitą posakį labai mėgstu 🙂

“Niekada neijuok iš žmogaus, kuris taria žodžius netaisyklingai. Tai reiškia, kad jis moka daugiau nei vieną kalbą”

Popietė parke, kelionė į paplūdimį, joga namuose jau reiškia mano gyvenimo ir emocijų kokybės kilimą. Tikrai daug baimių (mažyčių ir didesnių) įveikiau. Žinau, kad pas jus jau beveik atėjo pavasaris ir saulės matot vis daugiau, tai linkiu daugiau šypsotis, daugiau džiaugtis ir dar didesnių svajonių siekti! Dreams don’t work unless you do!