Karolinos blogas. Tryliktas laiškas apie JĄ

Rytais ji stengiasi atsikelti anksti. Pirmiausia todėl, kad anksti nuėjus miegoti ir anksti atsikėlus organizmas pailsi geriausiai. Antra dėl to, kad iš kiekvienos dienos galėtų “pasiimti” (nors negražu vien imti) kuo daugiau.
Išgėrus daug vandens ir suvalgius pusryčius ji žengia pro duris, dabar jau pastovaus darbo link.
Vos peržengus namų slenkstį ji supranta, kad tai ne Lietuva ir nors papūgos vis rečiau atskrenda palesti apelsinų nuo medžio, visuomet išgirsi kažką lauke čiulbant ar keistai baubiant. Keistai, nes ji dar “nepriprato” prie visų tų kitoniškumų. Kita vertus, pats žodis priprato yra labai keistas šitame kontekste. Ar gali žmogus priprasti prie pokyčių? Priprasti prie to, ko visus 23 gyvenimo metus nebuvo mačiusi ir girdėjusi?
Kadangi žiema, pasitaiko itin stipraus rytinio lietaus, arba didžiulio vėjo kuris kartą net išpūtė jai telefoną iš rankų.
Eidama link traukinio ji prasilenkia su daugybe žmonių. Ne visi jie atrodo trykštantys begaline laime, bet susidūrus žvilgsniams jie maloniai pasisveikina ir nusišypso. Čia tai irgi kitaip nei įpratusi, bet prie šito ji greit priprato 🙂
Pasiekusi traukinio stotelę ir įsėdusi į traukinį kelionei iki darbo ji sugaišta tik kokias 5 minutes. Sidnėjaus atstumais tai yra beveik neįtikėtina sėkmė! O 5 minučių kaina – 3,38$. Sidnėjaus atstumai, Sidnėjaus ir kainos.
Nepraleisdama progos apžiūrėti visus važiuojančius viename vagone ji beveik mintinai žino, kad aplink bus 80% azijiečių bruožų turinčių bendrakeleivių ir tikrai visas 100% vykstančių į darbą bus ypač susidomėję vaizdais savo telefono ekranuose.
Pakeliui į pašto dėžę įmeta laišką draugams, kurie yra už beveik 15.000 kilometrų. Kartais gimtadienio sveikinimą. Ir apie viską čia reikia pamąstytiiš anksto (kaip kad Maxima Lietuvoj apie viską pagalvoja) jei nori būti senamadiškas laiškų siuntinėtojas, nes jie keliauja apie savaitę ar net dvi.
Darbe ji geria daug arbatos, nes šalta. Tokios, kokios namie niekad nėra mačiusi – žalios arbatos miltelių su kakava ar chrizantemų žiedlapių.
Aplink visuomet šmėkščioja kolegų akcentai, nuo tyro australiško iki greitu kinišku taktu tariamos anglų kalbos. Kad ir kaip bebūtų keista, šiandien ji sužinojo, kad jaunuolis dirbantis prie gretimo stalo savo gimtadienį švenčia tą pačią dieną kaip ji! Na ir atsitiktinumas!
Kadangi jai niekada nesisekė su anglų žodžių tarimu paraidžiui, o australams su lietuviškų pavardžių įmantrumu, darbe jos pavardė sutrumpinta (neliko lietuviškos galūnės). Nuo šiol ji – panelė Rugpjūtis. Taip, jos pavardė reiškia lygiai tą patį mėnesį kurį ji ir jos kolega švenčia gimtadienį.
Tas jausmas, kurį ji jaučia, kai kas nors ištaria jos vardą taip, kaip ji pratusi – neįtikėtinas ir labai retas. Tuo pačiu ir smagu klausytis visų tų iškraipymų, lyg būtum daugialypė asmenybė. Smagu ir stebėti nepažįstamųjų veido išraiškas, kai išgirsta kaip vardas tariamas lietuviškai. Jiem kaip koks rebusas.
Čia nieko nestebina tokios frazės kur realiame ar pokalbyje telefonu skamba žodžiai: atsiprašau, aš nesuprantu ką jūs sakot, gal galit pakartoti? Kitame laido gale dažniausiai kalba kažkas “egzotiško” ir ne anglakalbio.
Nestebina ir vadovės, peržengusios ketvirtą dešimtį mėlyni plaukai.
Pietūs trunka tik 30min, o ir darbas baigiasi valanda trumpiau nei ji įpratusi, tad apie pusę penkių vakaro, kai saulė jau beveik nusileidusi, gaudydama paskutinius jos spindulius kartais ji spėja pasimėgauti užtarnauta vakariene tiesiai savo namo kieme.
Neretai ji aplanko ir netoli traukinio stoties esančias kavines, kurių viena mėgstamiausių yra tailandietiško maisto, nes ten beveik viskas gaminama su kokosų pienu. Ji žino kad svajonė paragauti tikrojo tailandietiško maisto pačioje šalyje greit išsipildys, nes dabar labiau nei kada nors, atostogos Tailande ar Balyje jai yra arčiau ir pigiau nei… atostogos Lietuvoje.
Vis dar su kreiva šypsena ji žiūri į aukščiausią marketingo lygį pasiekusį paradoksą – “Kalėdos Australijoje liepą!” ir tas kalėdų senelių, girliandų ir lempučių iškabas vitrinose. Ji supranta, kad dabar viduržiemis. Bet ar JIE supranta, kad dabar ne Kalėdos ir Kalėdų senelis nori pailsėti?!

Taaaaip, internetas šiais laikais neaplenkė ir jos telefono bei namų, tad toks žodžių junginys kaip vakarienė dviese, kartais gali reikšti ją valgančią Australijoje ir kalbančią telefonu su Lietuva, kur tuo metu maždaug pietų metu užkandžiauja jos draugai, kitoje ryšio pusėje.
Frazė “paskambink man per pietus, nes aš vakare būnu laisvesnė” jau buvo ištarta jos draugei. Kad ir kaip juokingai skambėjo, bet tokia jos nauja realybė. Ji gyvena 7 valandomis ateityje. Kaip tikroje laiko mašinoje ji mato patenkančios saulės spindulius, kai jos draugai jau ruošiasi miegui.

Neseniai ji vel pradėjo sportuoti, juk reikia grįžti į įprastas gyvenimo vėžias ir atsistatyti po darbo ir valgymo restoranuose nepastoviu rėžimu. O fizinė veikla, pasirodo, yra geriausias emocinis vaistas nuo visų liūdesėlių ir ilgesių.

Savaitgaliais geru oru ji visuomet vyksta kur nors apsižvalgyti. Tiesa, keliauti viena ji jau priprato. Žmonių grafikai, tempai ir prioritetai čia susideda į tokį didelį užimtumo kamuolį, kad susiorganizuoti susitikimą kartais būna arti neįmanomo. O drąsa ir pasitikėjimas savimi, kuris ją užgrūdino ypač pastaruoju metu, pasitarnauja tuomet kai kitiems net keista pagalvoti kad kažkas gali sėdėti vienas ar tiesiog skaityti pajūry ant suoliuko besimėgaudamas tik savo draugija.
Kelionė iki šiauriau esančių paplūdimių vyksta keltu, ir tai jai vis dar ypatinga ir romantiška pramoga. O praeitą sekmadienį vienas įkyrus paukštis atėmė užkandį tiesiai iš jos rankų. Kai jai žmonės sakydavo, kad Australijoje gamta yra arti žmogaus, turbūt agresyvius paukščius pamiršo paminėti.
Laisvesniais vakarais ji eina susitikti su draugais, kad ir pasėdėti paplūdimyje ar bare suvalgyti kepsnį.
Kelis vakarus per savaitę ji praleidžia koledže, kur mokytis nėra ypatingai sunku, tačiau laiko tikrai užtrunka. Diskutuojamos temos ir žmonių požiūriai būna labai įdomūs ir skirtingi. Jau vien tai, kad kartu grupėje mokosi žmonių iš maždaug 8 valstybių  ir 5 žemynų parodo, kad gyvenimas čia nenuobodus.
Ir visi jie turi SAVO istoriją.
Ji irgi turi savo istoriją. Turbūt įdomesnę tuomet, kai reiškia savo mintis garsiai ir pasakoja ką galvoja ir kaip viską mato, tačiau išoriškai daugumos žmonių ksadienybė yra panaši.
Ja ypatinga padaro tai, kokiu kampu matomas pasaulis. Ar dviejų valandų kelionė traukiniu iki draugų namų yra kančia ir monotoniškumas, ar nematytų saulėtų vaizdų “gėrimas” pro langą?
Svarbiausia kuriant SAVO istoriją viduje jausti tą stebuklą, susijaudinimą, žinojimą kad eini ten kurlink nori.
Kokios mintys sukosi tavo galvoje kai šiandien važiavai į darbą?

20160724_121606

5 Comments

  1. Sveiki. Noriu jusu paklausti keletos klausimu del darbo Australijoje.

    1. Turiu nemazai patirties floristes srityje. Taciau turiu tik lietuviska diploma. Aisku jis yra nulis svetur. Ar butu imanoma susirasti darba pagal sia specialybe Australijoje, jei eiciau tiesiai pas darbdavius pati. Ar jie be australisko diplomo net nekalbetu su manimi del darbo? 🙂

    2. Ar Australai pripazintu Anglijoje isduota diploma?

    Labai dekoju, jei atsakysite 😉

    • Laba diena Aušra,

      Manau jūsų darbe svarbiausia tai ką jūs galite padaryti, o diplomas neduoda didelės reikšmės.
      Jeigu turite savo darbų pavyzdžius galite drąsiai bandyti laimę Australijoje.
      Anglijoje išduodami diplomai puikiai pripažįstami.

  2. Važiuodamas į darbą 7.00 ryte galvojau “greičiau 17.00 valanda…” ir pas mus rugpjūtis ir net +18 laipsnių…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *