Blog

Jau tapo tradicija, jog savaitgaliai yra mūsų kelionių metas ir atotrūkis nuo šurmulingo ir didingojo Sidnėjaus. O aš ir vėl dalinuosi savo įspūdžiais, akimirkomis, mintimis apie tai ką pavyko nuveikti ir pamatyti, kiek kilometrų nueiti bei kokias vietas aplankyti. Šis mūsų žygis pareikalavo intensyvaus kojų raumenų darbo ir šiek tiek ištvermės. Išbandėme įvairiausias kelio dangas. Kur tik nėjome.. per smėlį, purvą, akmenis, kalnus, miškus ir vandenį. Taigi plačiau apie kelionę.

Triukšmingas rytas

Tradiciškai sekmadienio rytas prasidėjo anksti. Keista, bet šį kartą atsikėliau ne nuo žadintuvo, o nuo šiukšlių sunkvežimio, kuris kas rytą pravažiuoja po langais. Kai miegi, tas jo skleidžiamas garsas atrodo 10 kartų didesnis negu yra iš tikrųjų. Kai pirmą kartą jį išgirdau, pamaniau jog po langais nusileido lėktuvas.. Norėjau rėkti. Šiek tiek apsiraminęs, supratau, jog visai gerai, ir net gi turėčiau būti dėkingas sunkvežimiui, nes jo dėka iš lovos išlipau anksčiau ir savo dieną paankstinau keliomis valandomis, o tai yra visai gerai.

Pirmoji dalis: pasiruošimas ir kelionės pradžia

Šią kelionę planavome apie savaitę laiko. Iš anksto buvome susitarę su draugais kur ir kada susitinkam, buvom pasiruošę. Maršrutas buvo jau suplanuotas, maistas ir užkandžiai buvo suruošti kelionei, buteliai pripildyti vandens, kelioniniai batai buvo paruošti ir suvarstyti, fotoaparatai ir telefonai pakrauti, o smegenys atsipalaidavusios ir pasiruošusios įspūdžiams!

Su draugais susitikome Sidnėjaus centrinėje stotyje, niekas nevėlavo (valio). Buvome nekantrūs, nes vieta į kurią ruošėmės važiuoti, tai didingasis Royal National park. Tai nepaprastos laukinės gamtos vieta, didžiulis plotas užpildytas medžiais, lagūnomis, kriokliais, nuostabaus grožio audringais paplūdimiais ir vietomis kurias pamatęs išpleti savo akis ir negali patikėti, jog tai gamtos darbas, sunku įsivaizduoti, jog gamta tai sukūrė. Jeigu posakis „nenumirk iš nuostabos“ būtų realus, tai šitame parke jis taptų įmanomas. Čia vieta, kurioje numirti iš nuostabos beveik realu (nukritus nuo uolos ar nuodingo voro įkandimo – taip pat)

Pirmiausia traukiniu atvykome į Cronulla beach.

Tačiau ilgai ten neužsibuvome, nes netoliese mūsų jau laukė nelabai didelis ganėtinai senas keltas, besiruošiantis plukdyti keleivius į tašką, nuo kurio pamiršime transportą, ir kelionę tęsime tik savo kojomis. Keltas nedidelis, keleiviai daugiausia pagyvenę nuotaikingi vasariški žmonės. Gal būt pensininkai turintys daug laiko. Plaukiant keltu gali pajusti, jog tikrai esi Australijoje. Tuomet supranti, kad tavo dabartinė gyvenamoji vieta yra visiškas kurortas ir nuolatinės atostogos. Pasijauti laisvas. Plaukiant atsiveria gražūs vaizdai, kurių čia tiek daug, kad net galva sukasi. Jei kas nors paprašytų manęs sudaryti kažkokį top 10 gražiausių vietų, kurias mačiau, tai būtų tiesiog neįmanoma, nes tų vietų čia labai daug, ir jos gražesnės viena už kitą.

Mūsų keltas:

Vaizdai pro langą – daug vandens.

Senukas hipsteris:

Gražu?

Antroji dalis:  Dienos ilgumo kelionė pėščiomis ir australiška gamta

Nors visą rytą keliavome, galima sakyti, jog tik dabar prasidės mūsų tikroji kelionė. Išlipę iš kelto pradėjome žygį. Žemėlapyje gana aiškiai buvo pavaizduoti keliai (jeigu taip juos galima pavadinti), kuriais reikia eiti. Keliai nebuvo tokie kaip įprasti takeliai. Tai buvo takeliai per smėlį, kalnus, kai kur apaugę žolėmis ar voratinkliais, akmenuoti, statūs arba tokie, kur kojos klimpsta. Buvo tikra atrakcija! Pradėjome eiti nuo paplūdimio. Gražaus, pusiau laukinio paplūdimio, kurio pavadinimo nežinau, bet turiu nuotrauką.

Personažas su bordo šortais, kuris apsimeta, jog nežiūri į kamerą – tai aš. Einu priekyje, kaip koks vedlys, nors iš tikro taip nėra. Galiu pasidžiaugti, kad susiradome draugų, lietuvių, su kuriais tikrai smagu keliauti. Visi vieningi, ir nepaisant to, jog kartais valgo vieni kitų maistą, yra tikrai gera kompanija. Linkėjimai jums visiems, jei skaitote.

Mūsų kelionę galima būtų apibūdinti labai paprastai – ilgas ėjimas. Ėjome, ėjome, ėjome ir ėjome. Daug ėjome. Bet vaizdai, kuriuos pamatėme buvo verti tų žingsnių ir tų mazolių ant kojų. Štai keletas nuotraukų iš mūsų didžiojo kryžiaus žygio.

Buvo įdomu, kai priėjome vieną keliuką, prie kurio buvo gal koks 10 voratinklių su didžiuliais vorais. Vienas iš jų čia:

Oj čia aš. Turėjau omenyje šį vorą:

Matote nuotraukoje, esančioje žemiau, ploną smėlio ruožą tolumoje viduryje miško? Ėjome ir ten

Ėjome kalnynų papėdėmis taip pat.

Kaip matote nuotraukoje žemiau- mes ir vėl einame.

Kartais sustodavome apsidairyti, kaip Vietnamo kareiviai.

Žygio metu, radau laiko ir pamedituoti. Kai aplink TOKS vaizdas, neina net pavargti, nes ta emocija kurią sukelia tokie skardžiai, nugali net ir nuovargį ar karštį, kuris tuo metu buvo perkopęs 30 laipsnių.

Tai ką pamatėme, paliko didžiulius įspūdžius. Tokios didybės dar nebuvau matęs. Tokiais momentais pajunti tikrąjį gyvenimo skonį ir supranti, kad esi ten kur ir turi būti. Gamta užburia kaip sakant. Galite pažiūrėti patys (o geriau išbandykite) .

Po daugybės kilometrų, daugybės nueitų žingsnių ir nuvarvėjusių prakaito lašų, pagaliau priėjome tinkamą maudymuisi paplūdimį. Jis buvo laukinis iš laukinių. Visame paplūdimyje buvome tik mes. Pagaliau gavome progą pailsėti ir atsivėsinti.

Paplūdimyje prabuvome gal valandą, norėjome tęsti savo žygi, bet tamsūs audros debesys danguje privertė mus pasukti atgal link kelto. Netrukus prasidėjo audra su žaibais ir lietumi. Lietus tiesa pasakius, baisus nebuvo. Buvo gera jausti vasarišką gaivų lietų. Toks buvo mūsų šio savaitgalio žygis!

Pažadink save!

Kelionės metu, pajaučiau gamtos didybę, susiliejimą su gamta. Būnant Lietuvoje, dažnai atrodydavo, jog nieko naujo nevyksta ir tuo metu jauti, jog kažkas tavyje užmiega. Tavo kūne nebėra tų emocijų, kurias jausdavai kai būdavai vaikas- kai aplinka atrodydavo ypatinga. Tokiose kelionėse Australijoje, savyje galima pažadinti tai, kas buvo užmigę. Čia gali nubusti emociškai. Atrodo, jog gamta savaime tai daro, žadina tave ir tau nereikia nieko daryti tik žiūrėti ir grožėtis. Juk ne mums gamta priklauso, o mes priklausom gamtai. Todėl kartais gaila, kai dėl žmogaus įtakos yra teršiama gamta, planeta ir visa tai, kas jam net nepriklauso. Smagu tai, jog gamtoje dar yra begalybė gražių vietų, kurias galima pamatyti. Manau visi turėtume išnaudoti savo jaunystę tokiems dalykams. Nesigailiu nei kiek, kad atvykau į Australiją, nes tai vienas unikaliausių žemynų visoje žemėje, su tokia unikalia gamta, gyvūnija ir stebuklinga atmosfera.
Džiaugiuosi, jog svajoniuaustralija.lt man padėjo įgyvendinti troškimus ir pakeitė mano gyvenimą. Smagu žinoti, jog tokias paslaugas teikianti įmonė yra orientuota į žmogų, jo saugumą, emocijas ir į tinkamą informaciją. Tai tas pagalbininkas, kuris padeda nubusti ir suteikia tau šansą gyventi geriau. Taip, Australija tolima šalis ir dažniausiai šeima, bei draugai lieka už jūrų marių, tačiau atvykęs čia tu nesi vienas. Svajonių Australijos bendruomenė tampa antrais namais, kur tu visada būsi išgirstas, sulauksi bet kokios pagalbos,  čia visi tampame viena didele šeima.