Grand Canyon Track – vieta, kurioje siela ilsisi
Šį pasivaiksčiojimą įveikiau pirmą kartą prieš keletą metų, tuomet su dviem draugais dar vis išsižioję dairėmis po nuostabią Australijos gamtą. Tuomet jau trasos viduryje, norėjosi pasukti namo, nes “trūko oro” ir jėgų. Iš ties trasos pabaigoje stipriai “buksavau”, nes tokių trasų Lietuvoje nevaiksčiojau. Daugiausia iki automobilio… Taigi mano kūnui tai buvo šioks toks šokas, vis dėl to 19km praeitų kalnuose yra iš ties stipru. O tuomet bendrai sugaišome apie 9 valandas, nuo traukinių stoties iki pereinant visą trasą.
Antrą kartą su žmona nusukome ne tuo takeliu ir jeigu telefono GPS nemelavo sukorėme apie 32km per daugiau nei 7 valandas. O trasa pasirodė šiek tiek lengvesnė, negu trumpoji ( mažiau kopimo stačiai ).
Šis kartas buvo dar įdomesnis, kadangi ėjau vienas ir norėjau išbandysi save, kaip po kelių metų pasikeitė mano būklė. Iš visiškai mėsaėdžio, tapau sveikai besimaitinančiu ir nevartojančiu alkoholio( faktas, kad karts nuo karto nusižengi ), kiekvieną rytą nueinu 3km, atlieku pratimus, o vakarais jeigu būna laiko einu dar pabėgioti. Taigi mano tikslas buvo smagiai praleisti dieną be kompiuterio ir įveikti save. Taip ir padariau!
Visų pirma pirmoje trasos dalyje sutikau daug žmonių, ypač turistų iš prancūzijos bei artimosios azijos, nes ta trasos dalis yra lengva ir joje sudėta daug apsaugų. Taigi pradėjas ir įsibėgėjas į šokinėjimą per kliūtis, bei įsijausdamas į “Bear Grylis” vaidmenį per kelias valandas aplenkiau keliasdešimt keliautojų, gaivus kalnų oras daro savo, o jėgos pačios iš kažkur atsirado. Pirma dalis buvo įveikta be didžiausių sunkumų, tik pastebėjau, kad jau ten yra pasikeitimų, yra pribyrėjusių akmenų, kai kur buvo patvinę, tad viskas darėsi tik įdomiau.
Kuomet tik įžengiau į antrą trasos dalį, pasitiko nušluotas takelis, didžiuliai akmenys vidury kelio ir įspėjamieji ženklai kurių anksčiau nebuvo. Nusileidęs nuo vieno kalno, pasiklydau kelioms minutėms, nes praėjimas buvo pro didžiulių akmenų tarpus. Šį kartą viskas buvo sujudėję, iš viršaus nuriedėję daug didelių akmenų, todėl praėjimas buvo užverstas ir teko gerokai paplušėti kol radau naują landą ( galiu drąsiai sakyti jeigu jums virš 35 ir ne esate sportiškai aktyvus, čia trasa jums ir pasibaigtų).
Vėliau sekė tokie išbandymai kaip naujas takas, nes buvo privartyta daug medžių, toks jausmas kad viduryje miško per upelį prasiėjo cunamis ir viską gražiai išvartė. Ką kalbėti apie klampynes, kurios išsiplėtė, bei nuošliaužas, kurios apsunkino greitą judėjimą. Iš ties tokiais išbandymais džiaugiausi, bet neslėpsiu buvau ir nuklydęs keletą kartų nuo tako, o čia kalnuose nuklysti nėra labai smagu.
Didžiausią nerimą kėlė paskutinė trasos atkarpa, kurioje patį pirmą kartą buvau pastrigęs ir padariau gal 20 petraukėlių lipdamas į viršų. Šį kartą sekėsi viskas daug geriau, tačiau buvo daugiau iššūkių. Kaip ir anksčiau minėjau, praėjusios liūtys ir audros atnešė daug purvo ir tapo slidu, o slidinėti prie tarpeklių ne visada yra smagu. Tuomet atsirado papildomų takelių, kurie kartais veda atgal ir nesupranti, ar čia jau buvai, ar ne. Džiugu, kad eidamas greičiau aplenkiau žmonių, o pasiklydęs ir eidamas atgal juos sutikau ( Pasimokiau. Jeigu jau išeinate iš vieno tako, palikite orientyrą ).
Taigi neskaitant visų pasiklydimų ir paslydimų vietose kur gali nusisukti sprandą, trasa buvo įveikta per 6 valandas. O krentantys kriokliai trasos pabaigoje, vaizdas ir tyras oras sustiprino nugalėtojo jausmą ir leido su plačia šypsena parkulniuoti iki traukinio bei namo.
Mano patarimas šią trasą pradėti einant Evans Lookout road, ten rasite paėję keletą kilometrų mašinų stovėjimo aikštelę su nuorodą Grand Canyon Track. Trasą baigti rekomenduoju einant Govetts Leap. Smagios dienos kalnuose 🙂
Daugiau informacijos apie trasą rasite paspaudę čia
Pingback:Grand Canyon Track - vieta, kurioje siela ilsisi