Blog

Ką reiškia keliauti?

„Pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“. Šie žodžiai yra kupini tiesos. Tik keliaudamas ir tyrinėdamas pasaulį tu pajauti tikrąjį gyvenimą. Kelionės metu pertvarkai savo vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatai, kokie jie yra iš tiesų. Kodėl aš mėgstu keliauti? Todėl, nes pasijaučiu, kaip vaikas. Visi prisimename, jog kai būdavome vaikais, kiekviena diena būdavo nuotykis, nauja patirtis, gyvenimas buvo įdomus ir spalvingas. Norėjosi bėgti į kiemą ir tyrinėti, vis klausinėdavome savęs, kas gi slepiasi toliau už kiemo ribų? Kaip atrodys žemė įsilipus į medžio viršūnę? Kokie vaikai žaidžia kitoje smėlio dėžėje? Tyrinėjimas ir smalsumas tuo metu verda mūsų kraujyje. Kai tampame suaugusiais, kažkur tas smalsumas dingsta. Paklauskite savęs kodėl taip yra, nes aš nežinau. Nors iš tikro, manau, kad tas smalsumas vis dar yra kiekviename iš mūsų. Pasikeitė tik mastelis, ir padidėjo smegenys (ne visiem). Įsivaizduokime, kad mūsų vaikystės smėlio dėžė dabar yra mūsų mažoji gimtoji Lietuva, visi turime šansą išlipti iš ten ir keliauti, kaip vaikai- tyrinėti ir džiaugtis dar nematytu pasaulio grožiu. Tai kodėl gi to nepadarius?
Štai tokie filosofiniai pamąstymai atklysta į mano galvą, kai išvažiuoju tyrinėti Australijos. Su šia įžanga, noriu pratęsti savo, kol kas didžiausio nuotykio pasakojimą, todėl pristatau jums antrąją „Great Ocean Road“ dalį. Pirmąją dalį galite rasti praeitos savaitės įrašuose.

Antroji diena!

Pirmoji naktis nors ir šaltoka, bet praėjo puikiai! Šilti dušai bendrose patalpose, padėjo susigražinti prarastą šilumą į kūnus, o sotūs pusryčiai suteikė jėgų tolimesnei kelionei. Pusryčius gaminomės tame pačiame kempinge, kur ir miegojome. Buvo bent keletas elektrinių kepsninių, kur galėjome pasikepti savo kotletukus ir pasiskrudinti duoną. Tapome sotūs ir laimingi! Prieš tai buvome tik laimingi.

Ilgai nelaukę, susipakavę palapines ir miegmaišius, sėdome į savo didžiulę baltą Toyotą ir keliavome toliau. Kiek nuvažiuosime – nežinojome. Neturėjome konkretaus tikslo, nes taip yra smagiausia. Žinojome tik žymias vietas, kurias verta aplankyti. Tad šiek tiek improvizuodami pasiekėme pirmąją šios dienos stotelę „Torquay beach“ – dar vienas banglentininkų rojus. Pavyko užfiksuoti ir šio žavaus sporto pamoką.

Šiek tiek pasigrožėję, važiavome toliau. Stojome beveik kiekviename paplūdimyje, nes kiekvienas iš jų buvo vertas dėmesio. Smėlėti, uolėti, ramūs, banguoti. Žinoma, visi jie buvo nuostabūs. Darėmės nuotraukas visur.

Pasaulyje mažai tokių kelių, kaip „Great Ocean Roda“. Koks dar mažai… tokių kelių iš vis daugiau nėra. Važiavome vos keli žingsniai nuo vandenyno, kelias buvo vingiuotas, o atsiveriantys kraštovaizdžiai priminė dokumentinius filmus, kuriuos matydavau per Discovery arba Travel Chanel.

Kad ir kaip buvo gražu prie jūros, nusprendėme kelionę šiek tiek paįvairinti, ir pridėti žalios spalvos. Pasukome link miško. Pasukome ten tikslingai, nes ten mūsų laukė vandens krioklys. Žymus objektas pasak Trip Advisor. Tad kodėl gi ten neužsukus? Lijo lietus, matyt neveltui šie miškai vadinami „RAIN Forest“ . Šlapi bet laimingi, štai toks mūsų komandos pavadinimas buvo tą momentą, kai išlipome iš mašinos. Aplink buvo daug žalios spalvos, tad akims buvo smagu pamatyti naujų vaizdų ir anksčiau matytą jūrą pakeisti į mišką. Tikslas buvo pasiektas – krioklys prieš mus.

Sekantis mūsų kelionės taškas buvo atrastas visai netikėtai, o kas netikėta dažniausiai būna geriausia… Taip buvo ir šį kartą. Suradome apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivėrė iki tol nematytas „Great Ocean Road“ grožis. Ta vieta visiškai atspindėjo garsųjį vandenyno kelią. Šalia vanduo, kalvos, netoliese besiganantys arkliai ir kažkur toli toli šokinėjančios kengūros, ir lyg to dar būtų negana –  per visą dangų besidriekianti vaivorykštė.

Nusileidus į apačią tą pačią vietą ištyrinėjome kojomis. Jaučiausi, lyg vaikščiočiau atviruko atvaizde. Eini sau žole- šalia papūgos, arkliai ir kengūros… Tuo metu savęs klausi „Tikrai?.. tikrai aš dabar vaikštau čia, ir šalia manęs skraido papūgos, šokinėja tuzinas kengūrų, už 20 metrų vandenynas ir prie pat laksto arkliai? Čia viskas tikra? Šalia dar kažkoks upelis, visur žalia, aplink kalvos ir dar vaivorykštė… Betrūksta tik puodynės su auksu vaivorykštės pabaigoje. Tada imi savęs klausinėti ar aš iš tikro esu čia? Nes viskas atrodo per daug gerai. Pasijaučiau būtent tam momente, kaip kad pradžioje straipsnio minėjau, pasijaučiau, kaip smalsus vaikas, kuris myli gyvenimą, jam viskas įdomu, nauja ir gražu.

Nejučiomis diena pradėjo judėti link pabaigos. Kadangi buvome labai atsipalaidavę ir pabėgę nuo minčių, užsimiršome, jog dar net neturime vietos kur šiąnakt apsistosime. Šia dalimi teko rūpintis man. Dar būdamas namie pasidariau mažą sąrašiuką galimų kempingų vietų, todėl situacija buvo dar visai gera. Vis dėl to pasitelkėme ir interneto pagalbą. Susiradome vietą, kuri iš aprašymo ir komentarų pasirodė pati geriausia. „Naktis po koalomis“ buvo pagrindinis šio kempingo šūkis. Šie žodžiai mus iš kart papirko. Visi norėjome pamatyti šiuos pūkuotus, eukaliptus valgančius gyvius. Po geros valandos, jau prietemoje, galiausiai pasiekėme mūsų išsirinktąjį kempingą. Aplinka buvo visiškai 100% australiška. Iš pradžių važiuodami pamanėme, jog gal netyčia nuklydome, nes aplink nebuvo nei namų, nei kokių nors civilizacijos požymių, visur tik miškai, krūmynai ir maži keliukai. Bet po to, pačiame piečiausiame Great Ocean Road taške, stovėjo pats gražiausias mūsų kempingas. Stovyklavietė įsikūrusi beveik niekur. Kadangi praėjusi naktis palapinėse buvo šaltoka, nusprendėme sumokėti keliais doleriais daugiau ir išsinuomoti kambarį namelyje. Neprašovėme. Gavome australišką kambarį su dviaukštėmis lovomis, elektra ir šildymu. To mums ir reikėjo. Pats kempingas mums labai patiko. Kempingo erdvėse buvo didelė bendra virtuvė su poilsio kambariu, kuriame galima buvo paskaityti knygas ar pažiūrėti televizorių. Taip pat stalo futbolas, kurį su Dariumi pražaidėme gal dvi valandas. Žinoma ir kepsninės, kuriose kepėmės savo skaniąją vakarienę! Daug laiko apžiūrėti teritorijos neturėjome, nes buvo tamsu, todėl tą padaryti nusprendžiau ryte. Tad sočiais pilvais, po ilgų stalų futbolo varžybų, išsišnekėję ir šiek tiek išsisėmę, pasišviesdami kelią prožektoriais grįžome į namelį, kuriame praleidome šiltą australišką naktį, apsupti eukaliptų miškų, laukinėje gamtoje.

Tokia buvo mūsų antroji nuotykių diena. Kokie nuotykiai dar mūsų laukia sužinosite kitose „Great Ocean Road“ dalyse. III dalyje vėl palepinsiu gražiomis nuotraukomis, pamatysite, kaip atrodė mūsų kempingas, ir sužinosite ar mums pavyko pamatyti eukaliptų medžiuose gyvenančias koalas. Iki greito!