Blog

Unikalioji Australija

Sidnėjus milijoninis miestas. Gyvenu pačiame jo centre, todėl turiu progą pamatyti didmiesčio šurmulį, o klaidžiojant tarp dangoraižių galiu pajusti Sidnėjaus didybę, pamatyti ir pažinti įvairiausias kultūras. Miestas ties tuo nesibaigia. Kartais po įtemptos dienos, norisi ramybės. Sėdi į autobusą ar traukinį ir po 20 minučių grožiesi vandenyno mėlynėmis. Monotonijos čia nėra. Nuobodu nebūna. Sidnėjus žavi savo įvairumu. O ką jau kalbėti apie visą Australiją. Džiaugiuosi, jog gyvendamas kengūrų valstybėje turiu galimybę ne tik studijuoti mėgstamą dalyką, gyventi viename žymiausių pasaulio miestų, bet ir keliauti po šį unikalų žemyną. Šiandieną tęsiu savo (mūsų) kelionės istoriją, apie tai kaip keliavome Didžiuoju Vandenyno Keliu – vienu gražiausių pasaulyje! Taigi – apie kelionę.

Trečioji diena!

Naktį miegojome šiltai lovose, su nedideliu šildytuvu. Nepalyginsi su pirmąja naktimi palapinėje!

Atsikėlęs nusprendžiau pasivaikščioti po kempingo apylinkes, nes kai atvažiavome buvo tamsu, beveik nieko nėjo įžiūrėti, mačiau tik virtuvę ir mūsų namelį. Pasirodo turėjome ir žirgyną, ir keturračių nuomą, ir stalo tenisą, nedidelę vištidę ir kitų įvairybių, kurių tamsoje neįžiūrėjau. Žodžiu buvo visko ko reikia, ir net daugiau! Atsikėlėme tikrame australiškame kempinge!

Kempingo pavadinimas “Bimbi Park Camp”. Jei kas keliausit – rekomenduoju.

Turėjome ir poilsio zoną.

Taip pat man bevaikštant kempingo takeliais, kur buvus kur nebuvus, iš krūmų netikėtai išlindo tikrų tikriausia koala! Ilgai laukiau susitikimo su ja. Mat gyvūnėlis ieškojo medžio, kuriame galėtu pavalgyti ir patinginiauti. Tuo metu turėjau galimybę šiek tiek pafotografuoti. Galiu pasakyti, jog šis naujas mano draugas buvo gana fotogeniškas!

Tai buvo mano pirmasis susitikimas su šiuo įdomiuoju gyvūnu, panašiu į mažą mešką. Sėkmė tikrai nusišypsojo, kadangi koala pamatyti pavyko iš labai arti.

Papusryčiavę ir apsiprausę, ilgai netinginiavę, patraukėme nuotykių ieškoti toliau. Oras deja, šią dieną nebuvo labai saulėtas. Buvo gan apsiniaukę, o kartais ir palydavo. Tačiau, kai kompanija gera, o gamta graži ir per lietų, nuotaika nesubjuro. Pirmoji dienos stotelė – Cape Otway Lightstation. Tai piečiausias Great Ocean Road taškas. Nusprendėme patikrinti. Privažiavome aptvertą teritoriją. Lankytinas objektas – seniausias Australijos švyturys! Vis dar veikiantis šiandien! Vieta istoriškai svarbi, tačiau mokama. Nesakysiu kaip, tačiau man ir Dariui pavyko patekti nemokamai. Lietuviškas talentas padėjo. Merginos liko mašinoje. O kai moterys laukia – darosi piktos. Mes to nenorėjome, todėl stengėmės ilgai neužsibūti. Aplankėme švyturio bokštą, kuris buvo pastatytas ant nuožulnaus skardžio. Vieta graži, tačiau matėme ir gražesnių. Ilgai užsibūti nevertėjo, tad po kelių akimirkų grįžome į mašiną ir tesėmė kelionę toliau.

Sekantis mūsų kelionės taškas – Otway Fly Treetop Adventures. Tai pasivaikščiojimo takeliai įrengti medžių viršūnėse. Tokio tipo konstrukcija yra ilgiausia ir aukščiausia pasaulyje. Tiesiog būtina aplankyti šią vietą. Aukštis kai kur buvo stulbinantis. Metalinė tiltų apačia (ta vieta kur dėjome kojas) buvo padaryta iš grotų. Todėl vaikščiojome tiesiogine to žodžio prasme virš miško, kuo puikiausiai jį matydami.

Lijo lietus, matyt ne veltui šis miškas vadinamas „rain forest“ (lietaus miškas).

Gal būt tą dieną mums sekėsi, nes pamatėme ne tik koala, bet ir Victaphanta compacta, angliškai Otway black snail, o lietuviškai Otway juodoji sraigė. Tai unikali sraigė, kurios daugiau niekur pasaulyje nėra, tik būtent toje Australijos teritorijoje, kurioje mes lankėmės. Iš pažiūros normali sraigė, tačiau ji buvo išskirtinė. Ne tik todėl, jog turėjo juodą kevalą, bet ir todėl jog šis mažas šliužas buvo mėsėdis. Otway juodoji sraigė minta kitomis sraigėmis, šliužais, sliekais ir minkštomis vabzdžių lervomis. Taigi taip, ji kitokia…

Miške praleidome gerą pusdienį, nes vaikščioti tikrai buvo kur. Atėjo laikas keliauti toliau.

Žinoma, mūsų kelionė nebuvo tik tokia, kad važiuojam nuo vieno taško iki kito ir daugiau nieko nevyksta. Stodavome ir pavalgyti, ir benzino užsipilti ir šiaip gražų kampelį susiradę praleisdavome 10 ar 20 minučių pasigrožėjimui. Visą kelionės eigą sunku perteikti, bet bendrą vaizdą, tikiuosi, pavyks sudaryti. Kelyje daug civilizacijos nebuvo, miškai, laukai su avimis, ir įvairaus tipo pakrantės. Vaizdai priminė labiau sapną nei realybę. Kartais per dieną kraštovaizdis pasikeisdavo tris kartus.

Kartas nuo karto pasitaikydavo koks nors mažas miestelis, arba degalinė „in the middle of nowhere“. Ten stabtelėdavome, nusipirkdavome po sumuštinį, vandens ir keliaudavome toliau. Visos kelionės metu, nuolat skambėjo radijas, todėl buvo linksma. Šokom, dainavom ir ko tik nedarėm.

Trečioji diena ėjo į pabaigą, tačiau liko dar vienas svarbus objektas. Tai vienas labiausiai žinomų Great Ocean Road punktų – 12 apaštalų! Tai unikalios uolos, kurios pradėjo formuotis prieš 10-20 mln. metų. Seniai seniai jos buvo žemyno dalis, tačiau vėjo ir erozijos veikiamos, 12 uolų atsiskyrė nuo žemyno ir dabar tiesiog stūkso vandenyje. Tiesa, kažkada uolų buvo 12… dabar jau nebe.  Po truputį šis stebuklas nyksta ir griūna. 2005 metais vienas „Apaštalas“ sutrupėjo į vandenį palikdamas stovėti aštuonetą.

Tai buvo paskutinė vieta, kurią aplankėme trečiąją dieną. Oras buvo ne pasaka, tačiau pamatėme vieną žymiausių Australijos objektų.

Kadangi artėjo vakaras, turėjome susirasti nakvynę. Naršėme internete pigiausių viešbučių ir hostelių, tačiau nieko neradome. Galiausiai jau visai sutemus nusprendėme užsukti į artimiausią miestelį ir tiesiog apsistoti pigiausiame viešbutyje. Viešbutis, kurį radome nebuvo toks jau pigus, todėl pasiėmėme dvivietį kambarį, kuriame puikiai sutilpome keturiese. Tokios idėjos dėka ant 4 žmonių išleidome visai nedidelę sumą pinigų, o gavome visus patogumus. Turėjome nuosavą dušą, televizorių, šildomą lovą, arbatos ir visko kitko. Vieta gera, bet Australijos nepriminė, todėl kartais patogumai nebūtinai yra geriausias variantas. Trumpam australišką dvasią atidėjome į šoną ir mėgavomės viešbučio kambariu. Sočiai pavalgę užbaigėme savo dieną.
Tęsinys ketvirtoje dalyje, kurioje jūsų ir vėl laukia nuostabūs vaizdai bei neįprasta gyvūnija.