Blog

Mano draugas Žilvinas turi verslą. Ir jam puikiai sekasi. Jo verslas ne Australijoje, o Lietuvoje. Ir kartą jis sakė – jei gali nepradėti verslo, tai nepradėk. Pradžioje jam buvo taip sunku, kad nesinorėjo nieko. Net moterų 😉
Tą patį galiu pasakyti ir aš. Jei gali nevažiuoti į Australiją – nevažiuok. Bet jeigu negali nevažiuoti, tada bent tinkamai nusiteik.

Pradžioje jam buvo taip sunku, kad nesinorėjo nieko. Net moterų 😉

Kai skaičiau viską ką radau internete apie vizas ir įsikūrimą čia, Australijoje, dažnai susidurdavau su fraze „ant lėkštutės niekas nebus padėta“. Bet niekur nerašė, kad išsinuomotam bute ir pačios lėkštutės gali nebūti 🙂
DARBAS.

Kol kas čia esu tik kiek daugiau nei mėnesį, ir kaip savaime suprantama, pati pradžia yra sunkiausia. Kai sutinku kitus lietuvius, kurie čia jau įgavę visokeriopos patirties ir pasakau, kad kol kas tik mėnesis čia, jie mįslingai linksi galva ir sako: „tai dar tik pradžia, paskui bus lengviau“. Taip ir norisi laiko mašina nuskriet kelis mėnesius pirmyn ir sakyti taip taip, va tada buvo sunkiausi laikai. Bet dabar su tuo nerimu, liūdesiu ir baimėmis žingsniuoju greta. Ir labai tikiuosi greitai jas aplenkti.

tai dar tik pradžia, paskui bus lengviau.

Vienas iš dalykų, kuriuos reikia suprasti – nusipirkti bilietus ir atvykti čia yra lengviausia proceso dalis. Tai tik pinigų ir laiko klausimas. Pinigų tada dar dažniausiai yra iš santaupų arba rėmėjų (mylimų tėvelių), arba iš paskolų. Priklausomai nuo turimo pradinio kapitalo, priklauso ir pati pradžia įsikuriant čia. Kai kurie tik atvykę turi noro ir galimybių turistauti, apžiūrėti apylinkes, susirast naujų draugų ir aplankyti pasilinksminimų vietas. Mano tikslai buvo, sakykim, labai ambicingi. Kas reiškė, kad darbo man reikia KUO GREIČIAU nes gyventi be pajamų šaltinio ir žinoti, kad kasdien tiesiog einu į minusą aš negaliu. Ir jokio skirtumo, kad gyvenu prie pat Hyde Park ir kad iš snieguotos Lietuvos patekau į vidurvasarį ir kad pirmą savaitę prie žemės lenkė laiko skirtumas. Tiesiog negalėjau sėdėti rankų sudėjus, kai tą laiką galėjau išnaudoti darbo paieškoms. Tad rankose spaudžiau kupiną pagražinimų savo CV ir kulniavau po prekybos centrus.
Po truputį daugiau nei mėnesio galiu pasakyti, kad aplankiau labai mažą dalelę to, ką čia galima pamatyti. Be abejonės, centro apylinkės mano yra puikiai išvaikščiotos, pamatytas Bondi beach, Taronga Zoo (kengūros!!) ir nemažai parkų, kurie čia ant kiekvieno kampo. Tikrai kuklus sąrašas. Bet intensyvios darbo paieškos atnešė truputį laimės į mano neramų gyvenimą ir jau po savaitės turėjau padavėjos darbą.
Draužių parduotuvės jokių susidomėjimo ženklų nerodė (matyt dėl to, kad buvau per mažai pagražinus CV). Tačiau be perstojo aplikuojant online tinklapyje Gumtree, po ilgos ir žlugdančios tylos, interviu tiesiog pasipylė. Vadinasi viskas labiausiai priklauso nuo įdėto darbo, sugaišto laiko ir trupinėlio (bet tik trupinėlio) sėkmės.

Po ilgos ir žlugdančios tylos, interviu tiesiog pasipylė.

Esu minėjusi, kad pradžioje bandžiau patekti visur – į biurų, namų, viešbučių valymą, šunų priežiūrą, sodo tvarkymą, apsaugą, sandėlį. Sėkmingiausias man buvo „padavėjavimo“ sektorius, tiek interviu, tiek pasirinkimo gausa. Taip pat puiku kai dirbant į trasą paleidi savo netobulą anglų kalbą ir po truputį net sudėtingiausias mintis gali ištreikšt ne tik lietuviškai.
Intensyviai aplikuoju admin assistant, receptionist, customer service pareigoms. Kadangi patirties turiu atsivežusi iš namų, tai skambučių ir pokalbių susilaukiu. Kol kas didžiausias pasiekimas tas, kad vienoje nuostabioje įmonėje likau antra. Bet arba turi darbą arba ne, tai nesvarbu kad aplenkiau 79 žmones. To darbo vistiek negavau.
Artūro Mickaus (taip, to iš Australijos) straipsnyje kažkur buvo rašyta, kad reikia nusiteikti, kad daguma bosų yra tiesiog bjaurūs. Šitas nusiteikimas mane iki šiol gelbėja, nes gi informavo kad taip bus! 🙂 Susitaikai su situacija tokia kokia ji yra (iki tam tikro lygio žinoma) ir toliau sieki savo užsibrėžtų tiklsų, net jei pirmi žingsniai yra tik lakstymas aplink staliukus kavinėje.

Vyrukai dažniausiai gauna darbą statybose, kuris yra gan neblogai apmokamas. Galiu pasakyti tiek, kad dirbdama 20-25h/savaitę, gaudama minimumą ir labai taupydama galiu pragyventi. Jei vienam brangiausių miestų už minimumą ir puse etato įmanoma pragyventi, nėra taip blogai, ar ne?
Miestas milžiniškas, rinka didelė, todėl rasti darbą tikrai galima. Visi lietuviai patvirtins, mokam suktis ir mums gerai sekasi!

Kai turėdamas vieną laisvą pusdienį per savaitę iš paskutiniųjų nuvyksti į kokią lankomą vietą ir papostini nuotrauką Facebooke sulauki daug like ir pavydžių komentarų. Prie to teks priprasti, kad svajonių šalimi Australija atrodo tik tiems, kurie gyvena iliuzijomis ir mano, kad gerai tik ten kur jų nėra. Nieko nesakau, būna laimės kūdikių kuriems viskas einasi easy. Bet galiu pasakyti tik tiek, kad dėl savo svajonių čia reikia pakovoti. Ir tai daryti tikrai reikia, nes juk po tamsiausios nakties ateina skaisčiausia diena.

Galiu pasakyti tik tiek, kad dėl savo svajonių čia reikia pakovoti.

O aš beje, jau gavau antrąjį padavėjos darbą. Kadangi grafikas bus kintantis, teks intensyviai derinti turimą ir naująjį darbą. O senąjame dar ir bosas kaičiasi… Tame ir yra visas Australijos grožis, kasdien atsikeli naujiems iššūkiams ir padarai tiek sprendimų, įveiki tiek kliūčių, kad Lietuvoje ko gero per pusmetį netenka. Dėl to aš asmeniškai čia ir važiavau, nes pabodo lietuviška rutina ir trūko naujų vėjų.
Austraija yra tiek pat ypatinga, kiek esame mes patys. Ir tai tikrai yra svajonių šalis tiems, kurie pasiruošę dėl savo svajonių padirbėti.
Ką galima pasiruošti iš pat pradžių?

• Pasirašyti CV tokį, koks tinkamas šiai rinkai. Paminti savo principus, išjungti ego ir išbraukti visą overexperience (ne vienas mes čia iš biuro kėdės einam grindų valyt ir sienų dažyt). Parašyti kad turi patirties toje srityje (išmokau meluoti, visgi, suktis kažkaip reikia kai konkurencija didžiulė). Susikurti kelių skirtingų rūšių cv ir susidėlioti strategiją kuria linkme judėti, nes nuo to priklauso kokių licenzijų gali prireikti (kurios užtrunka laiko ir kainuoja).
• Atsispausdinti ir atsivežti savo CV spausdintu variantu. Kol nesigaudai kas kur yra, geriausia viską pradžiai turėti po ranka. Sutaupysi daug laiko ir pinigų neklaidžiodamas mieste.
• Sukaupti visus optimizmo, vilties ir noro resursus. Kai po šimtojo NE nori tik sėst į lektuvą ir varyt namo pas mamą, džiaugiesi, kad esi taip toli ir kelionė tokia brangi, kad lengvai nuleisti rankų tu paprasčiausiai negali sau leisti. Vieniems gal tai suteikia daugiau silpnumo, man – stiprybės. Juk kai kelio atgal nėra, nebesigręžioji atgal ir žiūri tik pirmyn.
• Suprasti, kad pats esi atsakingas už savo sprendimus ir jų pasėkmes. Sunkiausia, kai renkiesi tarp darbo pasiūlymų ir paskui bandai pagalvoti „o kaip būtų jei būtų“. Gerai apgalvoji, nusprendi ir atgal nesigręžioji. Bet, žinoma, viską reikia daryti delikačiai, be konfliktų ir savo vardą laikyti geriausia vizitine kortele 🙂
  – Jei aplikuojat į ofiso pozicijas išsiimkit nuotrauką.
  – Ištrinkit lietuvišką adresą ir telefono numerį. Palikit tuščias vietas (nebent jau žinot australiškus).
  – Nerašykit amžiausi ir tautybės, reikės – paklaus.
  – Full-time job yra pilnas etatas, part-time job pusė etato su fiksuotu valandų skaičiumi, casual – nefiksuotas valandų skaičius.
• Perskaitykite Artūro rašytas rekomendacijas ir pavyzdžius. SPAUSTI ČIA

  Išvada paprasta: atvykę čia visi padeda nuo to pačio – ima cv į rankas (arba pasitelkia internetą ir kompiuterį) ir VEIKIA. Kas susirastum darbą neturi būti ypatingas. Viskas priklauso nuo to kiek darbo įdėsi, kaip sėkmingai galėsi prisitaikyti prie esamos situacijos ir nespirsirišti prie neigiamų emocijų.
  Sėkmės!