Karolinos blogas. Devintas laškas. Studijos ir įžvalgos
Pas mane šiuo metu penktadienio popietė. Nesvarbu kokiu metu jūs skaitysite šį tekstą, nesvarbu kurią savaitės ar mėnesio dieną tai bus. Turbūt net ne taip svarbu ar apskritai nuoširdžiai tai skaitysite. Svarbiausia ar man pavyks jums perduoti žinutę ir ar ji jus paveiks. O ji skamba taip: jei nesi laimingas dabar, šią akmirką, šia dieną, rytoj jausies lygiai taip pat. Ir po savaitės. Ir gal net po metų. Jei nesi laimingas su tuo ką turi, turėjimas daugiau nieko nepakeis. Jei nemokėsi planuoti laiko, „turėjimas“ daugiau laiko tavęs neišgelbės.
Už savo svajones reikia pakovoti, dėl to nuostabaus laimės jausmo kartais reikia įdėti pastangų.
Ir mano manymu priemonės tai laimei ir svajonėms pasiekti tai iššūkiai kasdienei rutinai ir komforto zonai.
Aš nusibeldžiau į toliausią pasaulio kraštą, kad galų gale kasdien vistiek veidrodyje matyčiau tą patį veidą, valgyčiau tuos pačius grikius pusryčiams. Tik kažkas čia kitaip. Ir tas pokytis tikrai ne vien geografinis.
Kai meti iššūkį savo patogiam, saugiam, nuspėjamam gyvenimui apie visus patogumus kuriuos turėjai pradedi galvoti iš naujo, iš naujo juos vertinti ir atrasti KITOKIĄ laimę. Labai paprastai galiu tai iliustruoti: Lietuvoje gamindavau tiramisu. Vakar pabandžiau Australijoj pagaminti tiramisu. Ir maskarponė ne tokia, ir sausainiai kitokie, ir kakavos normalios nėra, o dar kiek laiko užtrunki kol viską surandi parduotuvėje. Ir naujoje virtuvėje. Dar kol supranti kaip veikia senoviniai analogiški tik kiek kitokie prietaisai. Ir aš negaliu pasakyti, kad Lietuvoj pagaminus eilinį desertą jausdavausi daug nuveikusi. O čia jaučiuosi, ne tik daug nuveikus bet ir įkvėpta pačio fakto, kad viską viską VISKĄ čia sveriu kitokiom svarstyklėm. Ir dažniausiai tie pirmi sunkūs svareliai galiausiai nusveria į džiaugsmo ir laimės suteikiančią svarstyklių pusę. Ir į tą pusę kuri arti 61kg, kas reiškia, kad desertų jau gana 🙂
Kai teko susikrauti daiktus šiai ilgai kelionei, ir kai teko kraustytis į naujus namus čia tapo labai aktualus minimalizmo faktas. Kuo mažiau DAIKTŲ turi, tuo lengviau gyventi. Tikrai. Smulkmenos kartais palengvina kasdienybę, bet jei nori gyventi dinamišką gyvenimą ir turėti mažiau „balasto“, turėti tik būtiniausius daiktus tampa patogiau. Kai atsikratai daugelio daiktų, supranti, kad gali gyventi be dviejų rūšių plaukų kondicionierių, penkių rūšių kvepalų ir gal tik su vienu švarku. Tada ateina suvokimas, kad nauja suknelė ir dar vienos spalvos nagų lakas nepadarys tavęs laimingo. Nes laimė yra BŪSENA matuojama ne daiktų kiekiu ar pinigų sumomis o tuo kaip tu jautiesi ir priimi situacijas. Mano laimė matuojama įveiktais išbandymais ir priimtais iššūkiais.
O kuo matuojama TAVO laimė?
Ir kokiems iššūkiams TU esi pasiruošęs?
* * *
Vakar sėdejau kieme (nes dabar gyvenu tokioj mieloj kaimynystėj kur aplink maži max dviaukščiai namukai), džiaugiausi saule ir šeimininkė atėjus pasakė, kad tuos mandarinų, greipfrutų, citrinų ir avokadų (!) medžių vaisius galima valgyti, nes jau sezonas! Pasijaučiau atradus „savo kampą“. Kur kitur, gali sėdėti vidury dienos saulės atokaitoje, daryti savo darbelius ir valgyti ką tik nuskintą mandariną?
STUDIJOS.
Jos daug problemų nekelia, tad plačiai apie jas dar nepasakojau. Mama, tėte, aš gera studentė, nebijokit 🙂
Priminsiu, mokausi Leadership and Management, AIPEj, Sidnėjuj.
Paskaitos vyksta didžiąja dalimi vyksta „konsultaciniu“ metodu. Dėstytojas papasakoja mums teorinę medžiagą, kaip tai pritaikoma praktikoje, ką su tuo daryti, diskutuojame. O tada dirbame prie savo atsiskaitomojo darbo, dažniausiai kokios nors įmonės analizės arba strateginių planų ar pan. O gavę atsiskaitomojo darbo užduotis visi kartu sėdime ir sprendžiame kaip geriau atlikti vieną ar kitą užduotį.
Skamba nuobodžiai? Taip tikrai nėra!
Pirma sudedamoji įdomumo dalis yra ta, kad mes čia visi studenčiokai iš skirtingų valstybių, su skirtingomis patirtimis ir kultūromis. Apie kelis jau esu užsiminus. Geriausias būdas sužinoti apie Venesuelos krizę ar Brazilijos politiką yra ne žiūrėti žinias, o kalbėti su pačiais brazilais ar venesueliečiais kaip jie visa tai mato, ką patiria jų giminaičiai namuose. Tada sužinai kas vyksta iš tikrųjų, o ne ką bando tau parduoti žiniasklaida.
Skirtingų kultūrų žmonių diskusijos atveria platų temų spektrą diskusijoms – apie miestų infrastruktūrą, apie muziką, jaunimo kultūrą, religiją, maistą (ar kas galėjo pagalvoti, kad viena brazilė gamina šaltibarščius, tik trintus ir su kokosų pienu?!)…
Užmezgi naujus kontaktus ir tai atveria dar didesnes kelionių galimybes. Juk smagiau pasisvečiuoti pas kursiokę Indijoje ir patirti kasdienį gyvenimą, nei tik nuvažiuoti aplankyti Naujojo Delio. Kaip sako Airbnb reklama “don’t go to Paris, don’t tour Paris and please don’t do Paris. LIVE in Paris”.
Antras dalis – čia mes ateinam ne tik pasakitas atsedėti. Mes dalinamės tuo, ką nuveikėm savaitę, kas įvyko mūsų šalyse, apskritai kas vyksta aplink mus ir mumyse. Su dėstytoju pavyko užmegzti tikrai draugiškus santykius, esant reikalaui žinau, kad jis man pagelbės ir patars bet kokiu klausimu.
Trečia dalis – informacija kurią gauname apie verslą, valdymo modelius yra naudinga ir pritaikoma kasdienybėje. Kartais tai yra netgi tie patys dalykai kuriuos mokiausi Všį “Kitas Variantas”. Apie tikslus, apie laiko planavimą, apie prioritetų dėliojimą.
Deja Lietuvoje tai vis dar sunku rasti – dėstytojus kuriems rūpi kaip tu gyveni ir mokomą medžiagą kurią gali pritaikyti savo gyvenime
Ketvirta dalis – anglų kalba, kurią tobulini kiekviename žingsnyje. Kartais smegenys įkaista verčiant, dėstant savo mintis ir bendraujant. Bet juk tai geriausias būdas ją išmokti. Įdomu kada pradėsiu sapnuoti angliškai?
Tiek iš mano patirties. Kiek teko kalbėtis su kitais studijuojančiais, paskaitų principas tas pats. Sunku tikrai nėra, svarbiausia laiku atiduoti savo atsiskaitomuosius darbus. Žinoma priklausomai nuo koledžo gali tekti pavargti truputį labiau. Tame pačiame koledže skirtingų specialybių sudėtingumas gali būti labai skirtingas, tad renkantis studijas verta pasikonsultuoti su jau besimokančiais tą dalyką.
Dar prieš pusmetį stebėjausi kaip žmonės gali išvykti į užsienį ir ten mokytis, dirbti, kalbėti kita kalba. Tada tai atrodė labai sunku ir gal net neįgyvendinama. Žiūrėkit kur esu dabar!
O grįžtant prie laimės temos…
When you are curious – you learn.
When you are desperate – you discover
Kai gauname išbandymų ir prakaituojame iki paskutinio atodūsio galime keikti visą pasaulį arba suprasti, kad visai tikėtina, kad paskui šitas užsigrūdinimas ar įdirbis mums pravers. Arba priimti kaip gyvenimo iššūkį ir patys „testuoti“ save kiek daug įveikti galime. Arba dėkoti už sunkumus, nes tik taip suprantame, kas yra lengvumas. Arba nors trumpam atsitraukti nuo „big picture“ (visų gyvenimo misijų, vizijų, tikslų, prasmės, santykių) ir įžvelgti tuos mažus gražius dalykus aplink; juk pas jus vis karščiau saulė kaitina, vis daugiau šviežių braškių, vis daugiau festivalių ir vis daugiau šypsenų aplink 🙂
Karolis
Kaip pavyko išgyventi audrą?
Karolina Augustenaite
Šįvakar sužinosit 😉
Karolis
Kaip pavyko išgyventi audrą?
Karolina Augustenaite
Šįvakar sužinosit 😉