Blog

Žinai, kad diena bus gera, jei ji prasideda prašymu išeiti iš darbo. Pokyčiai tada tau tiesiog kvėpuoja į nugarą.
Prieš savaitę išėjau iš abiejų padavėjos darbų. Ir bent jau kuriam laikui užverčiau savo karjeros puslapį toje srityje.
Tikrai margas, kupinas skanių patiekalų, įdomiausių žmonių, pokalbių, jaudinančių akimirkų ir įveiktų baimių puslapis. Apačioje dar tokiu paryškintu tekstu ten būtų išreikštas nuovargis, nuo lėkščių nešiojimo pavargusios ar net nudegintos rankos, skaudančios kojos ir tas įkyrus kiniečių “fynyš fynyš” pabaigus valgyti.

Kadangi senąjame mano darbe žiemai atėjus (taaaip taip, pas mus žiema, žinau kad keista) pardavimai nekokie, klientų mažai tai menedžeriai labai irzlūs ir viskas ką daro tai skundžiasi. Ta šlykšti atmosfera pradėjo gadinti mano nuotaiką, tad per maždaug savaitę apsisprendžiau, kad jei jau atvykau į Australiją, tai turiu mėgautis gyvenimu. O gyvenimas susideda iš mažų kasdienybės akimirkų ir jei kiekvieną vakarą aš sau gadinsiu nuotaiką tame restorane, laimė pati neateis ir nepasibels. Tai nusprendžiau išeiti.

If you want to enjoy life, you have to make it happen. A good life doesn`t happen to you

Atsitiko taip, kaip sako pasakose ir realiam gyvenime: kai užsidaro vienos durys, atsiveria kitos. Šį kartą vienas duris užvėriau pati ir savo noru.
Iš kart po to turėjau labai smagų darbo pokalbį ir po keleto dienų išgirdau ilgai lauktą TAIP.
Ar galit patikėti? Tarp tų, kurių gimtoji kalba yra anglų, tarp tų, kurie turi daugiau patirties toje srityje, tarp tų kurie turi “geresnę” vizą, tarp tų kurie gražesni už mane, kurie labesni visais kitais atžvilgiais AŠ PAGALIAU BUVAU TA VIENINTELĖ.

Žinot kodėl man labiausiai sekėsi?
Nes aš tikėjau

Ir jau seniai gyvenu savo svajonių pasaulyje (dar neseniai pradėjau gyvent ir Svajonių Australijoje). Sakydama svajonių pasaulyje aš turiu omeny tai, kad kartais užsimerki į savo trūkumus ar trūkstamus įgūdžius ir vistiek aplikuoji vienam ar kitam darbui (nesvarbu ar Lietuva ar Australija), kai supranti kad logiškai kažkas kaip ir neišeitų, bet užsimerki, darai ir išeina (šiandien išmokau stovėti ant rankų!), kai aplink save matai tiek daug geresnių, stipresnių bet užsimerki ir džiaugiesi kad esi koks esi.

Sekasi ir dar dėl to, kad esu dėkinga

Pirmiausia už tai, kad Lietuvoj sportavau ir ištreniravau savo rankas, tad lėkščių nešiojimas nebuvo tokia didelė kančia.
Paskui už tai, kad iš pirmųjų namų Chippendale man teko greit pabėgti ir atsitiktinai pasirinkau šitą vietą, kur dabar gyvenu. Man čia pasakiškai patinka, o šeimininkė man artima ir gera kaip tikra teta.
Ir svarbiausia – už tai kad negavau administratorės darbo toje statybų bendrovėje kurioje TAIP norėjau (pozicija, darbo laikas, vadovai, darbo pokalbis – viskas atrodo buvo tobula).

Tai kokią gi laimės paukštę dabar laikau rankoje kad be didelio liūdesio palikau abu darbus?

Grįžau į įprastas man lietuviškas vėžias (žinoma, tik darbo atžvilgiu, visa kita vis dar nepaprasta ir stebuklinga) – turiu darbą biure, gana normaliomis darbo valandomis, laisvus vakarus ir savaitgalius (kai nereikia eiti į mokslus), išlaikau save, nuomojuosi kambarį, jau susimokėjau už antrą ir taupau trečiajam mokslo “termui”. Po truputį planuoju laisvalaikį ir svajoju apie pelnytas atostogas (kol kas dar tik svajoju).
Dar anksti sakyti ir džiaugtis, bet beveik lygiai per tris mėnesius manau pasiekiau tikrai daug.

Atskleisiu dar vieną paslaptį kodėl man sekasi.

Tikėjau, kad jei pavyko kažkam, vadinasi pavyks ir man. Gal net dar geriau.

Prieš atvažiuodama čia tik maždaug primečiau tikėtinas išlaidas, maždaug turėjau reikiamą sumą pinigų. Dėl finansų nebuvau užtikrinta, bet tiksliai strateguoti pinigų klausimais niekad ir nemokėjau.
Tačiau VISADA žinojau, kad jei pavyko kažkam, pavyks ir man. Jei Žilvinui čia gyvenant pavyko susitaupyt kelionėm, kodėl turėtų nepavykti ir man? Jei dar dešimtims ir net daugiau nei šimtui lietuvių pavyko atvažiuoti, susirasti būstą, darbą, gal net mylimąjį, vadinasi pavyks ir man. Čia kaip tikimybės matematikoj. Arba elementari statistika.
Tik apskaičiuoti ir numatyti visų detalių niekad nepavyks. O jei ir suskaičiuosi viską, gyvenimas pakiš naujų vingių ir sudrebins visus tavo skaičiukus.

Dirbdama padavėja daug ko išmokau ir tikrai nemažai užsidirbau. Pavyko pasiekti savo šmaikščius tikslus kaip kad – per dieną užsidirbti savaitės nuomos dydžio sumą (200$ – pavyko), per savaitę užsidirbti daugiau nei Lietuvoje per mėnesį (XXX$ – pavyko), gauti daug arbatpinigių (čia tai nėra populiaru, tad 50$ iš vieno kliento ir daug telefono numerių užsakitau kaip – pavyko).
Lengva tikrai nebuvo, bet kartais tiesiausias kelias į didelį uždarbį yra daug nemąstant tiesiog šokt į batus ir eit dirbt. 4 – 8 ar 13 valandų. Priklausomai nuo to kiek nori ir gali.
Aš jau džiaugiuosi iš kiekybinio darbo (kuo daugiau valandų – tuo daugiau pinigų) pereidama “ant kokybinio” (kai svariausia tampa kaip, o ne kiek).

Vieną dalyką galiu drąsiai teigti: čia pasikeičia žmonių mąstymas.
Aišku, ne visų. Bet tie, kas Australiją matė kaip pvz. laikiną vietą juodai užsikalti daug pinigų ir grįžti namo, čia dažnai pakeičia nuomonę. Dėl kelių dalykų. Pirma, dėl to, kad pinigais čia nesninga (ir apskritai mažai sniego. Cha!). Iš pat pradžių ne viskas lengva ir tik įsivažiavus užsidirbi daugiau nei išleidi. Antra, negali vien “juodai dirbti” šalyje kuri turi 30 000 km pakrantės ir beveik 11 000 paplūdimių, neįprastą gamtą, unikalius gyvūnus, nuodingus vorus, netoliese esanti Balį, Tailandą ir dar daug WOW dalykėlių. Pradedi mėgautis kasdienybe ir tiek. Trečias punktas iš to sakinio, kuris gali pasikeisti – noras grįžti namo. Aš emigracijos neskatinu, bet daug žmonių nori pasilikti čia labiau nei grįžti į gimtąsias šalis.

Kad visa mano rašliava neatrodytų tokia teigiama ir žalinga jūsų mastymui, aš noriu priminti, kad pasiekti šitą džiugesio būseną man užtruko ir kainavo daug pastangų.
Daug kartų norėjosi pasiduoti, grįžti namo, apsikabinti sesę, paprašyti Dievo, kad jis padarytų, kad būtų lengviau.
Bet po tų kartų norėjosi vis tvirčiau stotis ant žemės, per darbo pokalbius vis drąsiau žiūrėti vadovams į akis, išaugo mano pačios savivertė ir kas svarbiausia – SVAJONĖS PASIDARĖ DAR DIDESNĖS IR LABIAU ĮGYVENDINAMOS.

Lietingą (jūsų) vasaros vakarą aš linkiu trijų dalykų:

TIKĖJIMO – gyvenkit savo svajonių pasauly
DĖKINGUMO – visos situacijos bet kuriuo atveju paskui susidėlioja pačiu palankiausiu būdu
ir patiems kurti savo SVAJONIŲ GYVENIMĄ.

Gal kitais metais jau ir tu Liepos 6-ą Lietuvos himną dainuosi prie Sidnėjaus operos?