Blog

Home / Be kategorijos  / Karolinos blogas. Vienuoliktas laiškas apie žmones

Antradienio rytą praskleidusi užuolaidas pamačiau kaip kieme papūgos lesa mandarinus nuo medžio.
Ir kur dar, jei ne Australijoj gali pamatyti tokius vaizdus ir laikyti kasdienybe?
Ir kur dar, jei ne Australijoj gali taip sunkiai dirbti ir tikėti, kad visa tai yra pergalinga kova dėl savo svajonių?

birds

Kaip matot gyvenu tokioje riboje tarp viso kas egzotiška, neatrasta, nauja ir nelengvos kasdienybės kuri leis visa tai pamatyti ir patirti. Iš tikrųjų, darbas nėra toks sunkus, dirbu padavėja. Ir dažnai pavyksta puikiai praleisti laiką, pabendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Tačiau pats faktas kad dirbti turi nepaisant siaučiančių audrų, skaudančių kojų ar miego stygiaus yra įsipareigojimas kurio turbūt mielai atsikratyčiau.
Greitai, tikiu, kad jau greitai pavyks šita pirmąja pavara įsibėgėti ir dumti pirmyn antra, trečia ir visom tom, kurios reiškia mėgstamą, naudingą darbą, kuriame sukuri kažkokį produktą ar vystytai paslaugą ir KELIONES. Ir laisvus savaitgalius ir vakarus „kaip pas visus žmones“ (jau laaaabai noriu normalaus socialinio gyvenimo). O kol taip dar nėra, savo laisvus pusdienius leidžiu saulės atokaitoje kieme ir pasakoju jums savo išgyvenimus. Daugelis atvykusiųjų man yra minėjęs, kad mielai „praskipintų“ pirmuosius mėnesius iškart po atvykimo, nes pradžia sunki visiems. Džiaugiuosi, kad net ir sunkumuose radau ir vis dar randu bent trupinėlį džiugesio ir galiu tuo pasidalinti su jumis.
Atsiradau ČIA nes ieškojau iššūkių ir įkvėpimo, baimių, kurias galėčiau įveikti. Pasiryžti čia atvykti nebuvo sunku, bet susidoroti su tais sprendimais ir baimėmis čia, pripažįstu, nėra lengva. Bet bent gavau ko norėjau – čia kasdien ir neiškodamas gauni iššūkių nori to ar ne.
Mes visi ko nors ieškom. Savo talentų realizacijos būdų, savo pašaukimo, savęs paties šitoje technologijų visuomenėje, nuolaidų, kalbos kursų, žmonių…
Įsivaizduok jėgą, stipresnę nei gali išmatuoti;
veiksmą, kuris suteikia didžiausią prasmę kokia tik gali būti.
Sugalvok reikšmingiausią dalyką, kuris gali nutikti šiandien;
reiškinį, kuris sužadina linksmiausią emociją tavyje. Ir pačią liūdniausią…kartais.
Ar jau nujauti apie ką aš čia?
Aš apie ŽMOGŲ.
Kas dar, jei ne žmogaus troškimai yra galingiausia jėga?
Kas dar, jei ne laimės suteikdamas kitam, jautiesi padaręs kažką prasmingo?
Kas dar, jei ne žinojimas, jog gali padėti kitam ir būti naudingas yra reikšmingiau?
Kas dar, jei ne puikiai praleistas laikas kartu su šeima/mylimuoju/draugais gali suteikti daugiau laimės?
Kas dar, jei ne paslaptingas akies mirktelėjimas stotelėje suteikia daugiau intrigos?
Daugybė klausimų ir tik vienas atsakymas. Žmogus.

Jei užduočiau dar keletą klausimų:
Ką darytum, jei sužinotum, kad gyventi liko tik mėnesis? Ar metai?
Juk nepirktum dar vienos batų poros ar kuprinės? Juk nebebūtų taip svarbu pas kokią kirpėją eini ar ką apie tavo makiažą galvoja kiti? Juk ne banko sąskaitos dydis kasdien būtų tavo mintyse?
Pastatyti namai sugrius ar pareikalaus remonto, pirkti daiktai sulūš, rūbai suplyš ar išeis iš mados, pinigai nuvertės, įmonės akcijos kažkada priklausys kitam. Bet emocija, kurią suteiki kitam žmogui liks amžinai.
Nuoširdus pašnekesys prasklaido ir niūriausius debesis, nesumeluota šypsena sušildo laiau nei naujas kašmyrinis megztinis. Ir apie tą šaltį ir debesis aš čia tik dėl to, kad už mano lango dabar žiema. Ir krtais lietui lyjant stebiu kylančius lėktuvus per langą. Skrydį padangėmis į kitą pasaulio kraštą jau laikome savaime suprantama kelionės forma. Bet kodėl atvirumas ir domėjimasis žmonėmis mums vis dar šiek tiek svetimas?
Žmonių įtaka didelė.

APSIDAIRYK APLINK SAVE.

Kokią emociją skelidžia žmonės, kurie tave aptarnauja kavinėje ar perkant degalus?
Kokie žmonės tave supa darbe? Kokie klientai ateina?
Su kuo daliniesi savo namų stogą?
Ką tau sako žmonės, su kuriais prasilenki gatvėje?
Ar autobuse tave kukliai užkalbina žavus nepažįstamasis? Arba ji – graži nepažįstamoji?
Ar spaudos kioske susipažįsti su padavėja asmeniškai ir paskui visuomet į ją kreipiesi vardu (nes tai taip maloniai asmeniška)?
Tubūt svarbiausias dalykas yra tai, kokie žmonės yra aplink tave. Tiksliau koks yra tas artimiausias tavo supančių žmonių ratas (mano aveju žodis artimas nereiškia vien geografinio atstumo).

together

Su nuoširdžiausiu džiaugsmu galiu pasakyti, kad šitą kelią keliauju ne viena.

Žmonės, kurie yra toli.

Kadangi čia „viskas kitaip“ ir nuotykių nestinga atsirado daugiau ką papasakoti ir mamai, ir sesei, ir dėdei ir tetai. Galbūt tai net stipriausias ryšys kokį kada nors turėjom.
Tik crazy draugų pagalba, mano „rankos tokios ilgos, kad galiu organizuoti staigmenas ir tiesiogiai dovanoti dovanas esantiems Vilniuje“. Ir čia ne melas.
Niekada negalvojau, kad kokiai nors draugei siųsiu romantiškų gėlių puokštę į darbą – siunčiau.
Niekada negalvojau, kad gavusi atsakymą į savo popierinį laišką (tą nostalgišką seną bendravimo būdą), siųstą iš Vilniaus kažkada galėsiu apibūdinti „gavau laišką iš labai toli“. Juk tai mano namai! Gyvenimo paradoksas.
Niekada negavlojau, kad man taip svarbu kaip atrodo apsikirpusi draugė, ar kaip kita apsirengė į draugo vestuves.
Niekada negalvojau, kad gyvensiu dvejomis laiko juostomis – dabartine, ir ta, kurioje didžioji dalis mano širdies ir draugų (dėl to geriausias laikas dideliems darbams yra rytas, kai jūs dar miegat).
Niekada negalvojau, kad galiu jausti nostalgiją tokiam dalykui kaip „einu į IKI apsipirkti ir į Vero Cafe išgerti kavos“.
Niekada negalvojau, kaip gerai kai neturi peties ant kurio gali išsiverkti. Tokiu būdu atrandi savyje slypinčią stiprybę.

Dar kartą:

If you want to go fast go alone. If you want to go far go together.

Tik jūsų dėka aš čia niekada nesu viena. Ir tai ko ieškojau aš radau – kasdienius iššūkius, nuolatinį palaikymą iš Lietuvos, ir žinojimą, kad drąsūs žingsniai plačiai atveria duris idėjoms. Be abejonės, geriausios idėjos ir didžiausi darbai atsiranda paieškose. O eidama savo gyvenimo keliu tvirtai žinau, kad einu kartu su jumis. Tik truputį kitam žemės rutulio lopinėlyje.

Žmonės, kurie yra visai čia pat.

Greitai bus jau lygiai 3 mėnesiai kai gyvenu valstybėje, pagal brangumą užimančią 6 vietą pasaulyje

cost-of-living-(550px)_0 (1)

Aplink mane daug šypsenų. Jų netrūksta nei tarp mane aptarnaujančių žmonių, nei praeivių veiduose. Pokalbiai gimsta tiesiog „iš niekur“ ir kartais labai gilūs.

Apie orus kituose miestuose ir klimato tendencijas Australijoje sužinau ne iš TV ar orų prognozių, o iš žmonių, atėjusių į mano restoraną pavakarieniauti.
Apie geografiją, tiksliau kaip ilgai užtrunka skrydis į Nepalą, kokia pramonės šaka dominuoja Mauricijaus saloje ar kokia kalba kalbama Fidži salose sužinau taip pat iš žmonių. Apie tai, kad kinai yra „nation of little Hitlers“ ir yra labai dėmesio reikalaujanti bei europiečio akimis nemandagi tauta – iš žmonių ir savo patirties. Ir tikrai, giliausią nuobodulį ne piko valandomis darbe gali išsklaidyti vienas vienintelis įdomus pokalbis. Kaip ir pakelti nuotaiką ar įkvėpti, paskatinti.
Dar niekada tokie anksčiau buvę egzotiški vietovių pavadinimai kaip Naujoji Kaledonija, Naujoji Zelandija, Balis, Malaizija nebuvo taip arti ir taip pasiekiami ranka.

Neseniai gavau patarimą: you need a refreshment.
Ir žinot ką į tai atsakiau?
Pati Australija yra mano refreshment`as. Pasitaiko, kad diena prasideda 5:30, per vieną dieną sulakstau į du darbus, kuriuose sudėjus gaunasi apie 11h darbo. Spyris sau į tingų lietuvišką užpalaklį, ir ne kitaip 🙂
Dirbu ir strateguoju savo ateities planus. Ir šypsausi. Nes įgyvendint svajones lengviau nei gyvent pilkoj kasdienybėj.
Kaip parašyta Konstitucijos prospekte ant sienos:
tikbijoknetiket

Ir dar, Ignai, su gimtadieniu!

No Comments
Post a Comment

SEKITE NAUJIENAS IR SUŽINOKITE PIRMI APIE:

 

ARBA PRENUMERUOKITE NAUJIENLAIŠKĮ

Sužinok pirmas!