Kelionė prie krioklių pavirto šokinėjimu nuo uolų
Ir vėl savaitgalis! Šis savaitgalis vienokia prasme nesiskyrė nuo kitų. O nesiskyrė todėl, nes ir vėl keliavome pamatyti ką nors naujo. Šiam kartui pasirinkome krioklius. Deja, krioklių nepamatėme ir tuoj papasakosiu kodėl.
Kelionės pradžia. Pavėlavimas į keltą ir neįprasta paroda
Jau šeštadienio vakarą pradėjau planuoti kelionę. Nusprendžiau jog būtų smagu pamatyti kažką, ko dar nesu matęs. Kriokliai. Tai buvo tas dalykas, kurį visada norėjau pamatyti. Susiradau šiek tiek informacijos internete, atradau 5 krioklių sąrašą netoli Sidnėjaus. Toli važiuoti nenorėjau, todėl išrinkau artimiausią. Variantas -40 minučių keltu ir pusvalandis eiti. Tiko. Nuotraukose krioklys atrodė nedidelis, bet vertas dėmesio. Paskelbiau apie planuojamą žygį feisbuke ir netrukus surinkau nedidelę bendraminčių grupelę.
Išvykome Sekmadienio rytą. Taip gavosi, jog aš pramiegojau ir per mane pavėlavome į keltą. Nors vėlavau tik minutę. Kitas persikėlimas nusimatė už pusvalandžio. Laiko turėjome, todėl pasiūliau nueiti į parodą. Žinojau, jog netoliese tokia yra (bandžiau kaltę už vėlavimą atpirkti). Tas meno centras, į kurį nuėjome, man labai priminė Vilniaus ŠMC (šiuolaikinį meno centrą). Skulptūros, paveikslai ir kitokios išraiškos. Pradžioje nieko neįprasto nepastebėjome. Bet kuo toliau, tuo ekspozicija darėsi keistesnė. Pastebėjome, jog kiekvienoje skulptūroje, ar paveiksle ar bet kokioje kitoje meno formoje dominavo viena keista detalė. Žmogaus lytiniai organai. Tai buvo tikrai keista, bet įdomu. Visur buvo akcentuojamas žmogaus organas, labiausiai vyriškas. Įvairių formų, spalvų ir raštų. Turiu nuotraukų, bet netalpinau. Mažamečių vaikų, jei skaitys nenoriu traumuoti. Užtenka jau, kad save susitraumavau. Tad pasaugosiu jūsų akis.
Ilgai neužsibuvome. Gal dėl nejaukumo, o gal tiesiog dėl to, kad reikėjo spėti į keltą. Keltu plaukiau ne pirmą kartą, bet kelionė visada suteikia šansą vis iš naujo patirti nuostabos emociją. Nuo kelto atsiveria nepakartojama panorama 360 laipsniu aplink. Iš visų pusių, kur pažiūrėsi bus gražu. Vienoje pusėje dangoraižiai, kitoje garsioji opera ir harboro tiltas, kitoje atviros vandens platybės su jachtomis ir laivais.
Kaip atrodo rojus?
Po 40 minučių buvimo mažame Titanike, pasiekėme krantą. Buvo graži saulėta diena (beveik kaip visada). Vėliau tas saulėtumas pavirto smarkiai įdegusia nugara, raudonu veidu ir skaudančiais pečiais. Kadangi tikslaus taško, pažymėto žemėlapyje, su krioklių buvimo vieta nebuvo, teko vadovautis žmonių komentarais ir nuorodomis iš interneto. Instrukcijos buvo maždaug tokios „išlipus iš kelto eiti tiesiai, tada į kairę, tada vėl į kairę, tada į dešinę, tada tiesiai, tada į kairę, tada į dešinę, tada eiti krūmynais ir rasite krioklius“. Tai buvo ganėtinai slapta vietelė, kuri pasiekiama tik valtimi arba kojomis. Tiesa buvo dar vienas mažas prierašas, jog tuos krioklius geriausia lankyti PO LIETAUS. O lietaus tiesą sakant jau senokai nebuvo. Todėl po ilgų klaidžiojimų, ratais kvadratais, valandos ėjimo vijoklinėse džiunglėse, tarp voratinklių, driežų ir pelkių, pagaliau radome krioklių vietą. Deja ji buvo išdžiūvusi. Kitaip tariant – krioklių ten nebuvo. Nenusiminėme, nes nebuvo kodėl nusiminti. Čia Australija, čia viskas gražu, čia viskas linksma ir viskas visada yra gerai. Mus tą dieną turbūt lydėjo sėkmė, nes išnirę iš džiunglių atsidūrėme neįtikėtino gražumo kampelyje. Atradome tikrą slaptą rojų. Pasakiška vieta iš atviruko ar National Giographic filmo.. Laukinis nedidelis paplūdimys apsuptas medžių ir džiunglių. Vanduo žydras, jame plaukiojo žmonės su valtimis, akvalangais, lentomis, jachtomis. Nuo uolų į vandenį, iš beprotiško aukščio šokinėjo išprotėję australai. Atrodė, kad atsidūrėme visiškai kažkokioje Robinzonų saloje. Pabėgimas nuo šurmulio 100% ir atsipalaidavimo zona 1000%.
Paplūdimys ir šuoliai nuo uolų
Prigulėme paplūdimyje. Kaip nujausdamas į kuprinė buvau įsimetęs nardymo akinius. Smagu buvo panardyti ir pamatyti keletą žuvų. Paplūdimys jaukus, netriukšmingas ir nepergrūstas. Atrodė maždaug štai taip
Įdomus dalykas, tas, kad kas kažkiek laiko prie paplūdimio priplaukdavo valtis pilna ledų ir kavos ar kažko panašaus. Plaukiojanti parduotuve- laivas su pavadinimu „Ice Cream“ . Poilsiautojai mielai pasinaudojo proga. Puikus verslas. Štai taip atrodė tas ledų kioskas.
Kiek vėliau, kai paplūdimio saulė pabodo, nusprendėme išbandyti šokinėjimą nuo uolų. Visada smagu patirti šiek tiek adrenalino ir į gyvenimą įnešti ekstremalių pojūčių. Kai užlipome ant uolų labai nustebome, nes australai ten išdarinėjo visokiausius triukus. Šokinėjo nuo tvorų, nuo rankų, darė kūlversčius. Atrodė, jog visiškai neturi baimės jausmo.
Matėsi, jog kai kurie iš jų tiesiog nuo gimimo augę tokioje aplinkoje, ir jiems kažkoks nušokimas nuo 10 metrų uolos žemyn galva, tas pats kas lietuviui nušokti į ežerą nuo 10 centimetrų lieptelio. Buvo keli pasirinkimai nuo kur šokti. Labiausiai extreme – nuo tvoros. Tokiam šuoliui reikia turėti tvirtus kiaušinius. Nežinau koks ten aukštis metrais, bet tikrai aukštai. (nuotraukoje pavaizduota ne ta tvora). Kitas variantas žemiau tvoros – irgi aukštai. Kaip pirmam kartui nušokau nuo dar žemesnio varianto. Aukštis toks, kaip šioje nuotraukoje, kur vaikinas laikosi už tvoros.
Pašokinėjome, išbandėme savo drąsą ir puikiai praleidome laiką. Kartais suplanuoji vienaip, o gaunasi kitaip. Bet staigmenos yra gerai. Likome patenkinti. Grįždami namo prisikimšome meksikietiškų buritos ir suši. Grįžome sotūs ir maloniai išsekę.
Tą dieną prisiminsiu dar ilgai. Tiek daug įspūdžių jau seniai nebuvau turėjęs. Visi tie šokinėjimai tokiame nerealiai gražiame rojaus kampelyje.. tiesiog pasaka. Buvo nerealu!