Blog

Labas, nežinau ar pasiilgote manęs ar ne, bet  aš  ir vėl bandysiu apsimesti rašytoju.  Šiuo blogo įrašu trumpai apskriesiu savo pirmuosius įspūdžius, pabandysiu pasidalinti emocijomis  ir bandysiu perteikti šiokią tokią viziją kaip čia viskas vyksta , kai žengi pirmuosius žingsnius kengūrų žemėje  (kol kas nesutikau nei vienos). Kiekvieno žmogaus istorija skirtinga ir unikali, tai kas nutiko man, gal būt visai kitaip buvo kitam, bet kuo daugiau istorijų – tuo daugiau žinių. Savo įrašais siekiu informuoti ir motyvuoti tuos, kurie nori pakeisti kažką savo gyvenime,  svajoja apie geresnę ir įdomesnę aplinką,  nori išvažiuoti svetur, ten kur šilta, gera, jauku, tačiau nuo realių veiksmų juos stabdo įvairios negatyvios mintys tokios kaip: „aš apie tą šalį nieko nežinau, nežinau ko tikėtis“, „aš ten nieko nepažįstu“, „Kaip reikės susirasti darbą?“ , „Negaliu sau to leisti“ , „Ta šalis man yra per toli“, „Kaip aš galiu viską mesti ir išvažiuoti“. Jeigu bent kažkiek atpažįstate save, tikuosi mano įrašai suteiks bent dalį reikiamos informacijos  ir tokie žemynai kaip Asutralija, taps ne tokie baisūs ar nepasiekiami.

Ilgasis skrydis

Atsisviekinimas su Lietuva buvo šiek tiek liūdnas, nėra ko slėpti.  Nematysiu artimųjų 2 metus minimum. Bet kiekviena pabaiga yra kažkieno pradžia, todėl nusiminti ir liūdėti tikrai nėra ko. Nebent vėliau, jei nerasčiau darbo ir išleisčiau visus pinigus. Tada tikrai verkčiau. Bet žinau jog taip neatsitiks. Tai va, šiek tiek papasakosiu apie 31 valandą trukusią kelionę.  Skridome iš Rygos oro uosto, susirinko dvi gausios šeimos išlydėti manęs ir mano merginos Gretos. Visi paliūdėjo, šiek tiek paverkė ir iki! Nėra čia daug ką ir pasakoti. Per kelionę teko paskraidyti net gi trijais lėktuvais, nes skrydžiai su persėdimais daug pigesnį. O mes norėjome sutaupyti.  Pirmasis skrydis buvo trumpiausias Ryga- Frankfurtas apie 2,5 valandos, antrasis Frankfurtas- Abu dhabis buvo jau šiek tiek varginantis apie 8 valandas. Bet labai didžiulė paguoda buvo, tai jog gavome valgyti. Nežinau kodėl, bet kai man duoda maisto aš niekada negaliu būti piktas ar nepatenkintas. Todėl iš esmės ir šitas skrydis nebuvo blogas. Situaciją dar gerino ir lėktuve esantys kompiuteriai su daugybe filmų, muzikos, žaidimais ir pan. Skrydis iš Abu dhabio…. gerai, šitas tai buvo tikrai sunkus.  Skridome tiesiai į Sidnejų 14 valandų, per pusę žemės rutulio, keisdami laiko zonas dažniau nei televizoriaus kanalus pirmadienio vakarą. Tai šiek tiek sujaukė visą iki šiol nusistovėjusį laiko svokimą galvoje. Kelionės metu, geriausia yra miegoti, o kai atsikeli vaikščioti po lėktuvą arba vėl miegoti. Nes kitu atveju šis skrydis gali pavirsti nuobodžiausiu ir ilgiausiu sedėjimu vienoje vietoje per visą jūsų gyvenimą

Žemė po kojomis ir pirmasis prieglobstis

Išlipęs iš lkėktuvo jaučiausi kaip ką tik išmokęs vaikščioti kūdikis. Kaip Kristupas Kolumbas atradęs Ameriką arba kaip Armstrongas išsilaipinęs mėnulyje. Jausmas buvo tikrai geras. Ne tik dėl to jog praleidau ore ,atrodo, pusę savo gyvenimo ir pamiršau kaip atrodo žemė, bet ir todėl jog mano prakaituoti batai pagaliau stovi ant žavingo, tolimo ir išsvajoto žemyno. Kengūrų oro uoste nebuvo.. Tai šiek tiek nuvylė. Bet užtad buvo Artūras, kuris mus pasitiko su gera nuotaika, buteliu šviežio vandens ir mašina. O tai beveik prilygo kengūroms. Šiek tiek pasivažinėję po miestą, nusprendemė jog esame dar pakankamai gyvybingi ir galime pestute apeiti miestą. Dėja mes klydome. Mes negalėjome apeiti miesto pestute… Nes buvome žiauriai pavargę tik to nesupratome.  Taigi Artūras mus trumpam paliko susipažnti su miestu. Pradėjo lyti ir buvo visai nešilta, kiap tikėjomes. Miesto neapėjome, bet įžymiają Operą , Harbouro tiltą bei keletą palmių pamatėmė. O to užteko palikyti akis atmerktas!  Aplankę vieną šiuolaikinio meno parodą (panašiai kaip ŠMC Vilniuj) išsunkėme paskutines savo jėgas. Galvos nuo miego knapsojo, kaip žaislinių šunų, kur pas sunkvežimių vairuotojus būna ant lango.  Buvome pavargę – čia faktas kaip blynas (linkėjimai dėstytojui Blynui jei skaitote!).  Bet nuotaika buvo gera. O ji dar pagerėjo kai suradome pas ką apsistoti ateinančioms porai dienų (vėliau paaiškejo kad porai savaičių). Prieš važiuojant į Australiją bandžiau ieškoti Lietuvių jau gyvenančių šioje puikioje šalyje, o čia pasirodo jų yra tikrai nemažai! Ir tai labai gelbsti kai reikia informacijos, pagalbos ar pastogės. Šiuo atveju mums padėjo lietuvių merginos , kurioms parašiau vos vieną dieną prieš kelionę. Lietuvaitės su mielu noru mus priėme, apgyvendino, papasakojo daugybę savo nuotykių ir istorijų. Mums pasisekė jog radome draugiškų žmonių, nes daugelis atvaževelių čia renkasi „backpackerių“ hostelius už  ~$ 20 parai. Šis variantas taip pat neblogas, nes tokios vietos mirga marga užseniečiais, kurie gali tapti tavo draugais, kambariokais ar ateities kelionių kompanijonais. Atvažiavus pastogę rasti tikrai nėra sunku, jei nesi išrankus ir kelias dienas gali pagyventi 4iese viename kambaryje- problemų nebus.

Būsto nuomos paieškos

Kalbant apie būstą pradinis variantas pirmosiomis dienomis, kaip ir minėjau yra „Backpackeriai“ arba gerųjų žmonių prieglobstis. Neverta bijoti jei atkeliavote vieni, čia draugų galima susirasti greitai. Pasirinkimas didelis kaip maximoje, gali ieškoti draugų iš kokios tik nori šalies, o jei pradžiai nedrąsu -visada atsiras lietuvių, kurie norės susipažinti su šviežiu atvykeliu.
Išsimiegojus ir atsigavus po kelionės galima pradėti ieškoti pastovaus būsto. Čia irgi priklauso nuo to ko nori. Jei patinka privatumas, gali ieškoti vienviečio kambario kotedže, bendrabūtyje, dangoraižyje ar kur tik nori. Variantų tikrai yra. Tačiau vienviečio ir kaina didesnė. Jei patinka bendravimas su žmonėmis, nemėgsti vienatvės, ir nori pataupyti – tokių variantų turbūt daugiausia. Mes su Greta ieškojome dviviečio kambario. Naudojomes Artūro rekomenduotomis skelbimų svetainėmis. Ieškojome būsto apie savaitę. Pasirinkome variantą arti miesto centro, kad pradžiai viskas būtų vietoje.  Iš tiesų gyvename vienoje judriausių ir ekstrevagantiškiausių gatvių Sidnėjuje. Turbūt taip yra todėl, nes čia Homoseksualų rajonas (nebijokit, su manim viskas gerai). Ant namų sienų ir vitrinų čia dominuoja vaivorykštės spalvos. Savaitgaliais visur groja muzika, pilna barų, kavinių ir klubų.  Kol kas išbandyti neteko nes šalia tų klubų aplanko toks lengvo nejaukumo jausmas… Mat tie klubai labai populiarūs tarp homoseksualų, kurių čia gatvėse yra tikrai nemažai. Transvestitų ir Raulio tipo merginų taip pat čia galima sutikti. Tipinio lietuvio akiai tai šiek tiek neįprasta, bet vėliau pripranti. Tokioje šalyje privalai būti tolerantiškas. Pati rajono lokacija yra labai gera. Visur vaikštome pestute, opera, koledzas, centras, viskas koja pasiekiama. Namas kuriame gyvename man panašus į hostelio ir kotedžo hibridą. Pastatas 4 aukštų iš išvaizdos lyg ir kotedžas, tačiau visi gyvnetojai gyvena sunumeruotuose kambariuose ir praktiškai nesusitinka.  Kol kas gyvenimo sąlygomis nesiskundžiame, nes yra ir privatumo ir viešumo jei nori. Kad ir kaip bebūtų galvojame jog sezonui artėjant kraustysimes į ramesnę vietą arčiau vandenyno ir  banglenčių.

Darbo paieškos

Šiek tiek apie darbus. Ieškant darbo reiktų nepamiršti, jog tik atvykus labai mažai tikėtina, kad gausi darbą ofise prabangiame dangoraižyje. Nors ir turėjai begalybę patirties Lietuvoje, čia gali tekti pradėti viską iš pradžių. Nepaisant to, dirbant ir paprastą darbą galima užsidirbti kelis kartus didesnę pinigų sumą negu Lietuvoje. Man asmeniškai darbo paieškos sekasi nei gerai nei blogai. Inirtingai darbo ieškau jau porą savaičių, kol kas rezultatas – krūva pokalbių ir nesunkus kelių valandų pagalbinis darbas restorane. Daug nemoka, dirbu vos 3 dienas per savaitę, todėl tai toli gražu nepadengs mano visų išlaidų. Bet vis šis tas. Kiekviena diena prasideda panašiai, atsikeliu, peržiūrių darbo skelbimus internete, išsiunčiu apvalų skaičių gražiai parašytų gyvenimo aprašymų, likusį apvalų skaičių gyvenimo aprašymų nešioju tiesiog gatvėse. Padavėjo darbą rasti čia nėra sunku, bet patirtis tikrai gelbsti. Man yra šiek tiek sunkiau, nes Lietuvoje visada siekiau aukštesnių pareigų ir nesu dirbęs tokio darbo. Bet svarbiausia pateikti save, nebijoti, eiti ir siūlyti save. Kadangi restorane darbą kaip ir turiu šiokį tokį, o darbo valandų gaunu labai mažai, laiko lieka daug.  Bandau ieškoti dar vieno papildomo darbo. Visa savaitė jau užversta pokalbiais. Tikėkimes pasiseks J Kalbant apie pokalbius čia jie vyksta gana įprastai. Net paprasčiau nei Lietuvoje. Na išskyrus vieną, kuriame turėjau kalbėti prieš pilną vietinių australų auditoriją. Patirtis buvo neįkainojama.. Iki šiol dar niekur nebuvau kalbėjęs angliškai prieš didelę žmonių grupę, todėl kūnas tvinksėjo nuo adrenalino. Kalbos metu net ir papokštauti pavyko. Labai geras jausmas, tačiau gal vis gi nereikėjo man juokauti, nes skambučio taip ir nesulaukiau. Gretai šiek tiek geresnė situacija su darbu nei man. Jau antra savaitė dirba gerai apmokamą darbą. Panelėms čia nėra ko baimintis, jas čia mėgsta, ne taip kaip mano pokštus. Juokauju, mėgsta ir juos.  Kartais.

Artimiausi planai

Dabartiniuose planuose vienas pagrindinių dalykų yra įsivažiavimas. Kol kas esame pradžios stadijoje, kai viskas dar nauja, neištirta ir nematyta.  Po truputį bandome įsilieti į austraišką ritmą , laikui begant tikimės susikurti finansiškai stabilų gyvenimą ir pradėti džiaugtis kiekviena akimirka, leistis į keliones, tyrinėti, pažinti ir atrasti! Kol kas matėme tik apylinkėse esančius paplūdymius, keletą nacionalinių parkų, Sidnėjaus didybę. Gamta čia pasakiška.. Žmonės laimingi, gyvūnai keisti, bet irgi gražūs. Viską sunku nupasakoti, todėl galite užmesti akį į keletą mūsų darytų nuotraukų, kuriose atsispindi tik nedidelis kiekis to, kas čia yra iš tikrųjų.

P.S.  Gera naujiena tiems kuriems Šie mano blogai atrodo per ilgi. Kiti mano blogai bus trumpesni, nes rašysiu dažniau, bet trumpiau!  Rašysiu daugiau apie dienos , savaitės įvykius, miestą, keliones.